Dvarčionys pastatyti ant molio ir iš molio. Greičiausiai ir jų siela molinė: šlapiuoju sezonu – klampi, slidi, sausuoju – kieta, rambi. Bet čia jau poezija, nors… Žinodamas Dvarčionių istoriją, mikrorajono, kaip dabar sakytum, dinamiką, galiu patvirtinti, kad tai spalvinga vietovė, šarminga, turinti savo kvapą, spalvą.
Dvarčionių panorama. Dvarcionys.lt nuotr.
Dabartiniai Dvarčionys – buvusi darbininkų gyvenvietė, išaugusi prie 1888 metais įsteigto plytų fabriko. Beje, iš tų plytų pastatyta ir Naujosios Vilnios bažnyčia. Tuomet plytinėje dirbo apie šimtas žmonių. 1940 metais plytinė buvo nusavinta. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metais sugriautam Vilniui reikėjo plytų, gamykla plėtėsi, buvo rekonstruota, vėl pradėjo veikti 1951-aisiais. Proletarinė gyvenvietė. Kiek pasakoja dar menantys tą laiką, buvo baisi skylė, kriminogeninė padėtis klaiki, alkoholizmas – tokia nedidelė Čikaga. Tiek to istorinio pamušalo.
Dvarčionių senbuviai čia tą molį ir minkė, plytas krovė, keramines plyteles kepė. Ir apskritai, jei kada nors archeologai kasinės šią vietovę it kokią Pompėją, vienas sluoksnis bus pilnas keraminių plytelių šukių. Nė kiek neperdedu. Čia jų pilna visur. Patys tikriausi „sekretai“. Pagal šukes galėtum net atsekti gamintų plytelių serijas, partijas.
Kadaise buvusio kiosko grindys – tikriausi „sekretai“. G. Norvilo nuotr.
Dabar dar gali pastebėti šalia esančių senų Dvarčėnų ir Gurų (Kalnų) kaimų rudimentus. Vaizduotėje gali dar nupiešti senų kone dzūkiškų kaimų kontūrus, peizažą. Tiesa, dzūkavimo šie kaimai turbūt nėra girdėję – čia gyventa lenkų, baltarusių, rusų. Natūraliai kaimus baigia suvalgyti naujos statybos, besiplečiantis miestas. Iš technogeninio landšafto vaizduotė ištraukia ir Dvarčios upelį, kuris man labai simpatiškas. Karštomis vasaros dienomis jame pagulėti ir atvėsti kartais nuvedu kokerspanielį Kmyną.
Aš pats čia atsiradau apie 2001-uosius. Atsitiktinai. Čia butai buvo pigesni. Tad su būsima žmona jį per pusę ir pirkome. Tėvai pirko, jei jau tiesą sakyti. Žodžiu – susituokėme dėl buto… Tuomet publika buvo labai marga, būta įvairaus plauko „intelektualų“. Galėjai gauti į galvą, bet vietinių neliesdavo. Tačiau iš pradžių tais vietiniais reikėjo tapti. Tai įvyko natūraliai. Iškart darė įspūdį tai, kad čia galiojo ir tebegalioja bendruomeninė psichologija. Būdinga kaimams, miesteliams, gana uždaroms bendruomenėms: visi daugiau mažiau sveikinasi, apie visus viską žino. Vadinasi, vienaip ar kitaip rūpi. Nesi anoniminis veikėjas, krūmas ar stulpas. Tai sukuria kad ir menką, bet saugumo, saugios kaimynystės jausmą. Visada būsi pakalbintas. Aišku, globalizacija ir šiuo aspektu daro savo. Žmonės natūraliai keičiasi. Dingo ir „marozai“, vagysčių nebėra – o būdavo. Garažus lupdavo periodiškai, spynas visas patikrindavo. Pati garažų bendruomenė – atskiras kosmosas ir kategorija. Čia visada vyko tikras paralelinis gyvenimas. Apie garažistus esu parašęs esė. Jie mane įkvepia. Garažuose paprastai negalioja įprastos elgesio normos, taisyklės. Čia galima daugiau.
Molio karjeras, dabar virtęs ežeru, kitas traukos taškas. Iš čia savu laiku kasė molį ir iš jo kepė plytas. Žiemą vis bandau nuvalyti gabalą ledo. Jei gamtos dievai palankūs – paprastai Dvarčionys turi ledo areną. Po atviru dangumi. Pačiūžų peiliais gali raikyti ledo paviršių ir jo grožį. Žmonės kalba, karjero giliausia vieta – apie 30 metrų. Čia yra nuskendęs ir „titanikas“ – traktorius. Beje, kiek minėjo narai, deja, butelių dugne daugiau nei žuvų. Narai kažkokie pesimistai…
Visada imponavo Dvarčionių pelkutė, šalia saugoma Dvarčionių pieva, kurioje auga orchidėjos. Kažkada ėjau su kirviu į talką – toje pievoje kirsti krūmų. Gamtininkai juokėsi iš mano atsinešto kirvuko smunkančiu kotu… Beje, kadai stebėjau žmogų, kuris stovėdamas vidury tos pelkėtos pievos vis skaitydavo laikraščius. Bet kokiu oru. Sningant, lyjant… Skamba kaip iš pasakos. Ilgainiui jį praminėm „pelkių seniu“.
Šiaip ar taip – su vietove suaugau, iš čia nenorėčiau niekur keltis. Tiesa, kartą kraustėmės, bet tik į kitą gatvės pusę, į didesnį gyvenamąjį plotą. Esi miške, gyveni miške. Laikui bėgant to nebepastebi, nebevertini, bet užtenka pabūti kokiuose Pašilaičiuose, Pilaitėje, krasnūchoje, skirtumą supranti iškart. Prie Dvarčionių „Maximos“, prie šiukšlių konteinerių sukinėjasi lapės, laksto stirnos, aplink – pušys, pušys, pušys… Ar matėte kur nors lapę su „Norfos“ maišeliu dantyse? Aš mačiau – gilią naktį išdidžiai bėgančią Keramikų gatve. Viename balkone esu pastebėjęs net avilį – kažkada virš jo dūzgė tų darbininkių orda. Taikiai neatrodė. Esu išmaišęs aplink daugmaž viską. Su šuniu ir be šuns. Iš čia gali siekti plačiai: Aukštagirio miškas, Kairėnų botanikos sodas, Dvarčionių šaltinis, į kurį suvažiuoja vandens kone iš pusės Vilniaus. Vanduo kaip vanduo.
Molio karjeras, dabar virtęs ežeru, kitas traukos taškas. G. Norvilo nuotr.
Vietoj „Dvarčionių keramikos“ atsiradusi lazerių gamykla Dvarčionių tapatybę keičia iš esmės. Natūrali slinktis. Plyta kažkada turi virsti lazeriu, hadronų greitintuvu ar juodąja skyle. Neliko ir Keramikų stotelės – pervadinta į Lazerių. Gal kažkada bus ir Žvaigždžių karų stotelė, kas čia žino. Šiaip visa kita stabilu – vaikų darželis vis dar „Molinukas“.
Man visad buvo įdomūs praėjusio laiko ženklai, bandau juos perskaityti. Vaikščiodamas po nuosavų namų kvartalus negali nepastebėti gariūnmečio reliktų, architektūrinių šedevrų, kurie labai tiksliai įvardina pačią epochą. Kad ir namas su Gedimino stulpais, dvigubu Vyčio kryžiumi skliaute (po rekonstrukcijos jų neliko) ar įspūdinga pilaitė Giedrakalnyje.
Tikrasis traukos centras visada buvo parduotuvė, o intensyviausias kultūrinis gyvenimas vyko, žinoma, už jos. Vėliau „seniūnaičių taryba“ persikėlė – okupavo medinį paviljoną, kuris buvo pastatytas daržovių pardavėjams. Jis tuomet virto tikru „seimu“. Čia nuo ryto iki vakaro vyko karštos diskusijos, jas lydėdavo ratu linguojantis ir nepavargstantis butelaitis. Šios „seniūnaičių tarybos“ sudėtis irgi natūraliai keičiasi – kažkada vienam iš jų tame paviljone pasimirus, kolegos dvi dienas degino žvakę.
Morališkai ir nemorališkai pasenusių sovietinės statybos kultūros namų, kuriuose paskutiniu metu dar glaudėsi biblioteka, autoservisas, vaistinė, medicinos centras, nebeliko. Vietoj jų pražydo didesnis prekybcentris. Kaip jau supratote, Dvarčionys dabar virsta „Naujaisiais Vasiukais“.
Mano paties tekstuose (eilėraščiuose, esė) tų Dvarčionių yra nemažai, tik nėra akivaizdžiai įvardinti. Daug įvaizdžių, motyvų yra atkeliavę iš čia. Maždaug prieš 23 metus esu parašęs ir tokį eilėraštį „Dvarčionių herbo gimimas vasario 4“: kengūra – / sėdom mieganti / ant Dvarčionių karjero / ledo / apsižergus eketę // dešinėj letenoj – / skeptras / dantyse – / pačiūžos peilis // iš šonų apkaišiota / povų plunksnom / beržų šakelėm // fone – / raudonas keramikinių / plytelių dangus.
Čia vis ir pafotografuodavau (supratau – prastas iš manęs fotografas) – buvau įsiprašęs ir į autolaužyną, ten bandžiau fiksuoti industrinį chaosą, išmėsinėtus automobilius, ką jau kalbėti apie dabar apleistus valymo įrengimus, kuriuos mano vaikai kažkodėl yra pakrikštiję „tiltu į pragarą“.
Vilniečių sąmonėje Dvarčionys yra kažkur toli, gal net prie Baltarusijos sienos. Išties iki centro tik 8 kilometrai. Ilgai į darbą centre važinėjau dviračiu. Beje, virš Dvarčionių yra lėktuvų leidimosi trasa, ties čia šie akivaizdžiai pradeda stabdyti. Virš galvų yra skridęs kone visas pasaulio elitas: nuo Anglijos karalienės iki popiežiaus.
Primygtinai siūlau pasižiūrėti Dvarčionių bendruomenės susuktą filmą „Dvarčionys. Nuo plytos iki lazerio“. Daug kas pasidarys aiškiau, įdomiausia – istorinė dalis.
Mano patirtys, be abejo, yra subjektyvios, kiekvieno žmogaus Dvarčionys būtų visai kitokie ir kiti. Visi skaitome vietovę, gyvenimą pagal savo žemėlapius, kompasus ir turime tam teisę.
Daugiau
Straipsnio autorius Gytis Norvilas
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.