Dominikonų gatvės dvasia – ne vien apie vienuolius

Dominikonų gatvėje sklando maisto aromatai, į nosį lenda bažnyčių smilkalų, vaistų, knygų ir net senųjų rūsių kvapai. Kadaise ji buvo viena puošniausių ir nemažą įtaką miesto raidai turėjusių jo arterijų, čia stovėjo istorinių asmenybių namai, kilmingųjų rūmai, buvo įsikūrusi ir miesto valdžia. Šiandien, nors ir gerokai randuota, nuo XIV amžiaus savo istoriją skaičiuojanti gatvė sugebėjo išlaikyti dvasią. 

Nosi pakutena vaistų kvapai iš Universiteto vaistinės buvusiuose Bžostovskių rūmuose.

Lietuviškumo židinys 

Dominikonų gatvė anksčiau vadinta Trakų traktu arba keliu, juo atvykdavo karaliai, kiti garbingi svečiai. Bukinistas ir skaitytų knygų knygyno „Mint Vinetu“ įkūrėjas Jonas Valonis geriau susipažinti su gatve siūlo kylant ja aukštyn. Lyjant jis mėgsta stebėti, kaip Dominikonų, Šv. Jono, Universiteto ir Gaono gatvių sankryžoje subėga vandens srovės, o saulėtomis dienomis iš šios sankryžos puikiai atsiveria gatvės perspektyva. 

Jei stabtelėsite sankryžoje, verta pažvelgti pro kairį petį. Šios vietos istoriją išduoda akmenimis išgrįstas apskritimas – jis žymi čia buvusio pastato bokštelį. Pastatą suremontavo ir jame gyveno architektas Laurynas Gucevičius. 

Labai panašų bokštelį galima pamatyti buvusiuose Gureckių rūmuose, kuriuose 2003 metais įkurta tekstilininkų Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“. Jame – jų kūriniai ir tarpukariu, prieš pasitraukiant į Kanadą, Antano surinkti austiniai, tapybos darbai. Prie jų perkėlimo į Lietuvą itin daug prisidėjo nuo pat galerijos atidarymo joje dirbanti Laimutė Lukoševičienė, A. Tamošaitienės dukterėčia. 

„Pastatas buvo tikra griuvena. Pirmame aukšte veikė parduotuvė, o antrame siuvykla „Ramunė“. Parketas visiškai nutrintas, o sienos baltos nuo siūlų. Atkūrėme sieninę tapybą, kurioje matyti ir pirmas sluoksnis, išmūryta laiptinė tarp pirmo ir antro aukštų. Dabar šiose patalpose vėl bilda staklės, o aš prisimenu, kaip Antanas bėgiodavo po šias sales“, – dalinasi pašnekovė. 

Laimutę galerijoje aplanko namų jausmas, o disidentas, kunigas Julius Sasnauskus OFM šias menes iš tiesų vadino namais. Iš nedidelio komunalinio buto į šias patalpas, kurios priklausė  LTSR radijo komitetui (Juliaus mama Dalia radijuje dirbo redaktore), persikėlė būdamas penkerių. 

Prisimena, kad nemenką įspūdį paliko didžiulės erdvės – gyventa dviejuose kambariuose aukštomis lubomis ir tarpukario laikų šviestuvais. Dabar daug kas pasikeitę, pavyzdžiui, atidengti židiniai, restauruoti piešiniai. 

Kieme buvo įrengti metaliniai balkonai, suręsti sandėliukai anglims bei malkoms laikyti, juose slėpta ir draudžiama literatūra. 

„Vienąkart sandėliukuose KGB agentai taip davėsi, kad balti marškiniai visai pajuodavo, išlindo visi kaip velniai, bet džiaugėsi radę „Vyčio“ (pogrindžio žurnalo – aut. past.) numerių. – Juokiasi Julius. – Kadangi turėjome bendrą virtuvę, draudžiamą medžiagą, kad nerastų, padėdavau ir į kaimynų spinteles. Jie neprašyti ir patys slėpė, suvokė, kurią pusę reikia palaikyti.“

Pro Šventosios Dvasios bažnyčios duris dvelkteli smilkalai.

Dardėdavo ir autobusai

Tuomet buvusių J. Sasnausko namų ir dabartinės galerijos kieme augo dešimtys vaikų, įvairiausių tautybių – kirgizų, totorių, lenkų, žydų, lietuvių… Užsukusius į kiemą pro langą stebėdavo kiemsargė lenkė pania Olia. Kai vykdavo kratos ieškant draudžiamos literatūros, ji savaip įspėdavo gyventojus – pirštais rodydavo grotas grįžtantiems namo. „Kita kaimynė, Apolonija, buvo pamišusi dėl plokštelių, pilnas butas jų. Nežinau, ar ji ką nors valgydavo, ar viską išleisdavo plokštelėms“, – įspūdį palikusius kaimynus prisimena J. Sasnauskas.

Šalia suformuotame skvere, dabar vadinamame prancūzparkiu, nuo kalnelių žiemą leisdavosi rogutėmis, o vasarą Juliui, dar nepažįstančiam raidžių, geriausias draugas Laimis      skaitydavo Petro Tarasenkos knygas. Jos žadindavo vaizduotę apie senamiestyje slypinčias brangenybes ir tunelius. 

„Visai šalia namų būdavo pildomi sifonai ir superkama tara, tad rankiojome butelius ir už tai gavę kelis rublius eidavome į blyninę. Vienos krypties Dominikonų gatve žemyn dardėdavo 6 ir 10 maršrutų autobusai, pastaruoju važiuodavome iki Markučių nusimaudyti“, – pasakoja kunigas.

Sovietmečiu išlikusi Trispalvė

Dominikonų gatvė Vilniaus istorijoje paliko stiprų religinį pėdsaką. Jaunystėje čia gyveno lenkų šventasis Juozapas Kalinauskas. XV–XVII amžiaus dokumentuose gatvė vadinta Šventosios Dvasios vardu, kol XVII amžiuje įkurtas dominikonų vienuolynas. Tikinčiuosius traukia ir nedidelė Dievo Gailestingumo šventovė, kurioje kabo profesoriaus Eugenijaus Kazimierovskio 1934 metais pagal palaimintosios vienuolės Faustinos Kovalskos nurodymus nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas. Bažnyčią XIX amžiaus viduryje pertvarkius į stačiatikių cerkvę, iki Pirmojo pasaulinio karo gatvė vadinta Apreiškimo vardu. Tiesa, miestiečiai ilgai neatsisakė jiems įprastesnio gatvės vardo, taip ji buvo žymima lenkų valdomame Vilniuje ir sostinę susigrąžinus Lietuvai. 1947 metais gatvė pervadinta komunistų veikėjo Juozo Garelio vardu, o senasis pavadinimas grąžintas tik 1989 metais. 

Nedidelė Dievo Gailestingumo šventovė anksčiau vadinta Švč. Trejybės bažnyčia su špitole – viena seniausių Vilniuje veikusių ligoninių varguoliams. Kur kas didingesnė – barokinė lotyniško kryžiaus formos Šventosios Dvasios bažnyčia, kurią iš trijų pusių supa minėto vienuolyno korpusai. J. Sasnauskas pasakoja vaikystėje įsidėmėjęs iš šios bažnyčios sklindantį smilkalų ir pelėsio kvapą, kuris tuomet buvo labai neįprastas, net gąsdino. Viduje užversti galvą aukštyn vertėtų ir dėl languose iš žalios ir raudonos spalvų stiklo sumontuotų vitražo kryžių. Kaip rašo istorikas Antanas Rimvydas Čaplinskas, sovietinės okupacijos laikotarpiu tai buvo bene vienintelė vieta Vilniuje, kur išliko nesunaikinta Trispalvė. 

Ne ką mažiau legendinis – kelių aukštų gotikinių skliautuotų rūsių labirintas. Čia XVI–XVII amžiuje laidoti vienuoliai dominikonai ir kilmingi vilniečiai, tačiau dėl Vilnių siaubusių gaisrų ir karų juose dabar išsibarsčiusios kaukolės ir mumifikuotų žmonių kūnai, pasklido legendos apie čia amžino poilsio atgulusias maro aukas. 

Beveik 500 metų skaičiuoja „Cozy“ rūsys.

„Medituojantys“ praeiviai

Apie požemius daug girdėjęs ir juos karštomis vasaros dienomis kartais net Šv. Ignoto gatvėje užuodžia J. Valonis. Kaip pats sako, „norint pajusti autentišką XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoką, čia – tinkama vieta“. 

Visai šalia „Mint Vinetu“, dabartinėse Senatorių pasažo patalpose, 1906 metais atidarytas lietuviškais leidiniais lietuvius aprūpindavęs Marijos Šlapelienės, kuri bendravo ir su J. Sasnausko močiute, knygynas. Už kelių žingsnių, Dominikonų g. 4 pastate, tarpukariu veikė Šv. Vaitiekaus knygynas, o po karo sgrafito technika papuoštame pastate įsikūrė vienintelis sostinėje antikvarinis knygynas. Visai šalia, kitoje gatvės pusėje, dabar menų knygynas „Humanitas“. Jo vedėja Laisvė Šaduikienė į šias Dominikonų gatvėje esančias patalpas kulniuoja nuo pat 2007-ųjų. 

„Kai žiūriu į gatve einančius žmones, atrodo, lyg jie medituotų. Matau, ir kaip iškilmingai švenčiamos Velykos, iki mūsų ateina ir specifiniai senųjų bažnyčių kvapai. O lankytojai sako, kad čia kvepia knygomis ir kava“, – pasakoja Laisvė.

Knygynas pritraukia įvairiausių žmonių: aktorių, Seimo narių, gydytojų, dizainerių, fotografų, dainininkų. Nuo pat knygyno atidarymo jame dirbanti Regina antrina, kad „užeina asmenybės, o keičiasi ne gatvė, bet skirtingų epochų žmonės“. 

Tik išvirta kava kvepia ir J. Valonio knygyne. Nors jis, kaip ir šalia esanti kavinė-restoranas „Cozy“, buvo ne kartą pripažintas svetingiausia įstaiga Vilniuje, anksčiau ši vieta turėjo ganėtinai prastą reputaciją. Patalpos tūkstantmečių sandūroje kelerius metus stovėjo tuščios, kol nepatraukė šunį vedžiojusio Bernie ter Braako dėmesio. Olandui, planavusiam Vilniuje viešėti metus, patiko senamiestis, kuris priminė gimtinę, todėl liko ilgiau ir ėmėsi verslo: pirmame pastato aukšte įkūrė  „Cozy“, o rūsyje – naktinį klubą. Prieš jo atidarymą 2004 metais šamanas visą naktį grojo rūsyje būgnais, kad išvaikytų dvasias. 

„Pats nesu nieko ten patyręs, o gal liko tik draugiški vaiduokliai. – Juokiasi pašnekovas. – Pirmus penkerius gyvavimo metus atsidarydavome penktadienį ryte ir užsidarydavome sekmadienį vakare. Į kavinę pusryčių užsukę klientai susitikdavo su išeinančiais iš naktinio klubo. Nuo tada ir miestas, ir mes pasikeitėme. Čia esame taip ilgai, kad ši vieta kvepia ne tik maistu, bet ir namais bei šeima.“ 

Lankytojai sako, kad knygynas kvepia naujomis knygomis ir kava.

Senamiesčio išskirtinumas – atidaryti langai

Bernie prisimena, kad anksčiau senamiestis buvo gerokai ramesnis. Kunigo J. Sasnausko prisiminimuose – šalia jo namų veikusi ir dėl virš durų kabėjusios statinaitės „Po bačka“ vilniečių vadinta alinė, kurioje jau rytais galėjai sutikti netoli gyvenusių rašytojų. Ateidavo ir poetas Paulius Širvys. Diskusijos persikeldavo į skverą, kol vėl nesugrįždavo į barą. Nebėra  ilgai šioje gatvėje veikusio naktinio klubo „Universiteto pub“. Dabar viena naujausių žmonių traukos vietų – Senatorių pasažas. Įdomu, kad Senatorių vardu neoficialiai vadinta ir visa gatvė dėl joje gyvenusių gausybės seimų atstovų ir Abiejų Tautų Respublikos seime svarbiausius valstybės reikalus sprendusių aukščiausių valstybės pareigūnų senatorių.

Šioje gatvėje gyveno garsiųjų polonezų autorius Mykolas Kleopas Oginskis ir Pavlovo respublikos įkūrėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją išties mėgo akademikai – Vilniaus universiteto profesoriai Jonas Petras ir Jozefas Frankai, Vilniaus istorikas daktaras Vladislovas Zahorskis.

Dominikonų gatvėje gyveno ir Pociejai, Oginskiai, Nagurskiai, stovėjo dveji Sapiegų rūmai.  Vienuose jų, Dominikonų ir Vilniaus gatvių kampe, dirbo ir miesto magistratas. Dabar apie pastatą, kaip pastebi Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, primena tik rusvos spalvos šaligatvio plytelės. Neliko ir kitoje gatvės pusėje buvusių kitų Sapiegų rūmų, kuriuose ilgiau nei šimtmetį veikė kultūrine veikla garsėjusi Pijorų kolegija. 

Grožintis gatvės perspektyva nosį gali pakutenti vaistų kvapai: buvusiuose Bžostovskių rūmuose 1982 metais atlikus rekonstrukciją įsikūrė iki šiol veikianti Universiteto vaistinė. Galbūt ne atsitiktinumas, kad vietą rado būtent Dominikonų gatvės pabaigoje – čia vaistų, anksčiau ir tabako bei likerių kvapais oras prisipildydavo dar 1687 metais. Tuomet atidaryta vaistinė veikė iki pat 1822 metų, kai pastate buvo įrengtos universiteto auditorijos. Vėliau, iki Antrojo pasaulinio karo, čia veikė privati Vlado Norbuto vaistinė.

Sasnausko Dominikonų gatvės idilė pradėjo nykti dar apie 1979 metus – vietiniai pradėti iškeldinti, pastatas pradėtas ruošti „Ramunės“ siuvyklai ir reprezentacinei jos salei.

„Vieni paskutiniųjų palikome pastatą. Pamenu, kiemas buvo pilnas čiužinių, viskas lyg po gaisro. Grįžęs iš tremties 1986 metais mačiau tą pačią laiptinę, patekau ir į savo vaikystės butą, radau tamsios bordo spalvos sienas ir ką ant jų buvau priraižęs. Prisimenu ir kitą Vilniaus grožį, kai į gatvę išeinantys langai dažnai būdavo atviri, tad iš butų gatvę nuolat užpildydavo kvapai.“

Straipsnio autorius – Arnas Šarkūnas

Medilės Šiaulytytės iliustracijos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio