Čiurlionio gatve link Zakreto
„Kas yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvė?“ – įsivaizduokime, kad klausiame skirtingų epochų vilniečių. XIV amžiaus naujakuriai greičiausiai suprastų, kad šnekama apie smėlėtą plykvietę šalia Vingio miško, kur nuo stataus šlaito matyti blizgantys Neries vingiai. Kiek tolėliau į šiaurės rytus įgudusi akis pastebėtų ir kraštelį šventos giraitės. XVI ir XVII amžiaus vilniečiai pridurtų, kad čia takas į Vingio mišką, kur vienuoliai jėzuitai turi dvarą su poilsiaviete.
1921 metais prasidėjo observatorijos statybos. Dabar čia Vilniaus universiteto Idėjų observatorija.
XVIII amžiaus vilniečiui tai būtų „skersgatvis pro pataisos (darbo) namus“, kuriuose apgyvendinti elgetos, valkatos ir našlaičiai. Uždarius pataisos namus, gatvė vadinta „skersgatviu nuo Trakų priemiesčio pro Bohušo rūmus“, o XVIII–XIX amžių sandūroje tai – „kelias į Vingį“ (lenk. „Droga do Zakrettu“). XIX amžiaus vilnietis jau ištartų atpažįstamą pavadinimą – „Vingio antroji“ (lenk. „Zakretska Druga“).
O ką pasakytų XXI amžiaus gatvės gyventojas? „Už tvoros – skardis, kurio apačioje intensyvus Geležinio Vilko gatvės eismas. O mes kokioj septintoj klasėj po pamokų, pralindę pro tvoros plyšį, vidur kalno, kur plokštumos lopinėlis, retkarčiais žaisdavom „butelį“. Kadangi berniukai buvo ryškiai žemesni nei mergaitės, tai jie pasilipdavo į kalniuką ir taip bučiuotis būdavo patogiau“, – vaikystės gatvę prisimena sociologė Milda Pivoriūtė.
O kada Čiurlionio?
Iki XIX amžiaus daugelis Vilniaus gatvių neturėjo pavadinimų – vadintos „keliais“ ir „takais“. Pirmas žinomas M. K. Čiurlionio gatvės pavadinimas – Pohulanka, užfiksuotas XIX amžiaus pradžioje. Kiek vėliau ji tapo Vingio (rus. Закретная, lenk. Zakretska) gatve. Toks pavadinimas rusų, lenkų, vokiečių kalbomis skambės iki 1939 metų.
Gatvė galėjo būti pavadinta Vingio. Tą siūlė Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, 1938 metais Jono Vytauto Narbuto „Vadove po Vilnių“ publikavęs sulietuvintų Vilniaus gatvių sąrašą. Bet jo idėja neprigijo. Atkarpa tarp Pylimo ir Suvalkų gatvių pavadinta vieno iš 1863–1864 metų sukilimo vado Konstantino Kalinausko vardu. Kita nuo Suvalkų gatvės iki Vingio parko – lietuvių kompozitoriaus, dailininko, kultūros veikėjo M. K. Čiurlionio vardu.
1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Buvo sudaryta komisija Vilniaus miesto gatvių pavadinimams keisti. Ji apsvarstė gatvių pervadinimo projektą, bet į keistinų pavadinimų sąrašą nei K. Kalinausko, nei M. K. Čiurlionio gatvės nepateko.
Čiurlionio gatvė XVIII–XIX amžiuje buvo vadinama „keliu į Vingį“.
Kodėl Čiurlionio?
Neradusios pavadinimą liudijančių dokumentų, užtikrintai atsakyti į šį klausimą negalime. Tačiau turime prielaidą. Dabartinis Naujamiestis miesto plane atsirado antrosios sovietų okupacijos metu. Iki tol tai buvo trys Vilniaus apymiesčiai: Lukiškės, Pohulianka ir Naujasis miestas. Plečiant gatvių tinklą, beveik visos naujos gatvės, matyt, stiprinant Vilniaus ir Rusijos imperijos sąsajas, gavo rusiškų miestų pavadinimus. 1920 metais Vilnius ir jo kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Nauja miesto valdžia carinę simboliką keitė atkurtai Lenkijos Respublikai svarbių veikėjų vardais.
1939 metais Vilnius grąžintas Lietuvai. Gatvės vėl pervadintos – kunigaikščių bei žymių tautinio atgimimo, visuomenės ir kultūros veikėjų, politinių lyderių vardais. Zakretowa gatvė gavo M. K. Čiurlionio vardą galbūt todėl, kad jis buvo vienas iniciatorių ant Tauro kalno įkurti Lietuvos kultūros centrą – Tautos namus.
Gatvės pažibos: pramogų sodas, universitetas
Periferinėje miesto gatvėje namų buvo nedaug. Ji, kaip kelias į Vingį ir miestiečių pamėgta pasivaikščiojimų vieta, traukė pramogauti. Vienas apsukrus vilnietis Juozapas Malinovskis sklype netoli Šv. Hiacinto koplytėlės atidarė restoraną, viešbutį ir biliardinę. Pasak istoriko, publicisto Juzefo Ignoto Kraševskio, karnavalai restorane „baigdavosi iškilmingu siautuliu“. Etnografas, publicistas Adomas Honoris Kirkoras minėjęs tuoj pat už užkardos, dešinėje, medinį namą su ūksmingu sodu: „Čia kitados buvo Malinovskio restoranas. O sode erdvus mūrinis namas, vadinamas Harmonija, kur dabar veikia padori smuklė.“
1862 metais greta restorano įkurtas dirbtinių mineralinių vandenų institutas, o po dvejų metų, greičiausiai ne be Michailo Muravjovo žinios, už nuopelnus malšinant sukilimą sklypą gavo pulkininkas Aleksandras Božerianovas. Tačiau pradėtas restorano verslas jam sekėsi prastai. XIX amžiaus pabaigoje sodas ir miestiečių pamėgtas restoranas buvo apleisti: „Takai netvarkyti, mažai pavėsio, negroja muzika, o sodas pamažu virsta daržu, kuris šeimininkui neabejotinai atneš daugiau naudos, nei čia būtų buvęs kafešantanas.“
1864 metais Šv. Jokūbo ligoninės pastate (Čiurlionio g. 21), sklype priešais Božerianovo sodą, įkurta 200 vietų Vilniaus karo (junkerių) mokykla, kurioje buvo ruošiami būsimieji karininkai. Tokios mokyklos Rusijos imperijoje steigtos po pralaimėto Krymo karo, kai kilo poreikis reformuoti kariuomenę. Vėliau pristatytas trijų aukštų korpusas su meteorologinės stoties bokšteliu (Čiurlionio g. 23). Mokyklos absolventai – Lietuvos kariuomenės veikėjas, generolas Kazys Ladiga, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Silverstas Žukauskas ir kiti. Pirmojo pasaulinio karo metu mokykla evakuota į Poltavą.
1919 metais karinės mokyklos pastatai perduoti atkurtam Stepono Batoro universitetui. Juose įsikūrė Medicinos fakultetas, pastatytas anatomikumas – Anatomijos katedros korpusas. Kiek tolėliau iškilo observatorija, paviljonas, astronomų ir meteorologų namas, kuriame įrengti butai ir darbo erdvės mokslininkams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas keitėsi pagal prieškario nepriklausomos Lietuvos tradicijas ir Vakarų Europos šalių bei JAV patirtį.
Dalis šių namų beveik nesikeitė nuo 1897 metų. O nr. 28 nuo 1998 metų gyveno dirigentas Saulius Sondeckis ir violončelininkė Silvija Sondeckienė.
Kaip keitėsi gatvė?
M. K. Čiurlionio gatvės ribos, numatytos pagal 1875 metų Vilniaus plėtros planą, buvo patvirtintos apie 1892 metus ir tai paskatino namų statybą. Pirmas modernių namų kompleksas, dabar žinomas Pohuliankos kolonijos vardu, pradėtas statyti 1897 metais tarp Jovaro, M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus gatvių. Tai antroji Vilniaus gyvenamųjų namų kolonija. Jos statybas inicijavo Vilniaus žemės banko tarnautojas, filantropas Juozapas Montvila. Per keletą metų išdygo dešimt vienaaukščių namų, kurių šeši – dvibučiai.
Priešais koloniją ir per visą gatvės atkarpą tarp intendantūros (M. K. Čiurlionio g. 1) ir Junkerių mokyklos (M. K. Čiurlionio g. 21) iškilo nuomojamų namų virtinė. Tačiau karo mokykla ir Božerianovų valda bus riba, kurią miestas peržengs tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, didelį sklypą padalinus į penkiolika mažesnių.
Šalia Vingio miško, netoli miesto centro, netankiai apgyvendinta, rami gatvė prieškariu ir tarpukariu buvo pamėgta miesto ekonominio, kultūrinio, intelektualinio sluoksnio, laisvųjų profesijų žmonių, valstybės tarnautojų. Kai Vilniaus karo mokyklos pastatai buvo perduoti Stepono Batoro universitetui, gatvėje apsigyveno ir akademinis elitas.
Vilniečių prisiminimuose
1944-ųjų vasarą po išdegintą Vilnių vaikščiojo Stepono Batoro universiteto auklėtinė etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa, skubanti apeiti ir įsidėmėti kiekvieną miesto kampelį. Zakreto gatvę Maria prisiminė šiltai: „[…] dar taip neseniai palei Universitetą, abipus Zakreto gatvės, medžiai stovėjo šventiški, pasipuošę žaluma ir baltais kaštonų žiedais, vos spėjai pastebėti, kaip žydėjo tuopos, ir ką tik aplinkiniai šaligatviai buvo apdribę geltonais, smulkiais klevų ir akacijų žiedlapiais, o šiandien jau stovi pageltę, ir tarp nukritusių lapų matai spindinčius kaštonus, matai vaikus, besiropščiančius į medžius skinti tų mėgstamų vaisių.“
Po Antrojo pasaulinio karo gatvė su nedideliais namais rezervuota partinei nomenklatūrai ir politiniam elitui, Vilniaus gyventojų atpažįstama kaip savotiškas „auksinis getas“.
Dabartiniai gyventojai rašo visai kitokią gatvės istoriją. Į butą 1912-aisiais statytame name prieš keliolika metų atsikrausčiusi žurnalistė, Afrikos šokių mokytoja Ieva Žigaitė-Mačiulskienė prisimena, kaip laukė šimtojo pastato gimtadienio.
„Gatvė man labiausiai patikdavo sekmadieniais, kai sumažėdavo automobilių srautas ir atsiskleisdavo jaukus, elegantiškas grožis. Mūsų namas, kaip ir daugelis šalia, buvo skirtas nuomai, išlaikęs plačias, puošnesnes „ponų“ ir siaurutes, kuklesnes „tarnų“ laiptines. Ypač dekoratyvios ir tokių namų paradinės durys, jos – lyg atskiras meno kūrinys“, – atkreipė dėmesį vilnietė.
Vienas mėgstamiausių vaizdų pro langą jai būdavo brandžių medžių viršūnės ir jose verdantis paukščių gyvenimas. Sekmadieniais gatvė atgydavo ir nuo garsų: „Fortepijonas skambėdavo pro Geniušų langus, šalia vis pasigirsdavo repetuojamos smuiko melodijos, tyliai šnekučiuodavosi susitikę kaimynai…“
Būtent dėl kaimynų, prireikus kraustytis, jai buvo gaila palikti namus – patyrė, kad istoriniuose pastatuose gyvena jų aurą vertinantys žmonės: „Tokie namai yra „su savo charakteriu“. Jais reikia pasirūpinti ir suprasti, kad kartais tas charakteris gali pasireikšti ne pačia patogiausia gyvenimiška buitimi. Užtat kaskart praverdamas gražiąsias duris, gali prisiliesti prie mūsų miesto istorijos.“
Tyrimas atliktas 2024 metais, laimėjus Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendiją (tema „Vilniaus miesto dalys (rajonai) – istorinis ir / ar antropologinis tyrimas“).
Straipsnio autorė – Aelita Ambrulevičiūtė, Rugilė Audenienė
Medilės Šiaulytytės iliustracijos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.