Bokšto gatvės paslaptys
Liūdnai pagarsėjęs, o vėliau ir apleistas net 0,75 ha ploto kvartalas Bokšto gatvėje slėpė kur kas įdomesnę istoriją, nei galėjo įtarti dažnas praeivis, skubantis šia Senamiesčio gatve. Grupė tyrinėtojų ne vienus metus dirbo prie neįkainojamų klodų, glūdinčių po pastatų rūsių grindimis bei giliai po kiemo velėna. Šiandien visos vertybės surastos, suregistruotos ir kruopščiai ištirtos, o anksčiau apleisti pastatai vėl atgyja.
Ansamblio Bokšto g. 6 barokiniai vartai. „Baltisches Haus“ vizualizacija
Rusėnų mieste
Vilnios upės terasose esanti teritorija, arba rytinė Vilniaus Senamiesčio dalis, – viena seniausių apgyvendintų vietų mieste. Rusų pusė, arba rusėnų miestas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio kryžiuočių „Prūsijos kronikoje“, aprašant 1383 metų įvykius. XIV–XVI amžiuje tai buvo rus(ėn)ų, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytų slavų (dab. baltarusių, ukrainiečių ir vakarų rusų protėviai) stačiatikių, vėliau – graikų apeigų katalikų gyvenami kvartalai.
Miestas nebuvo centralizuotai valdomas kaip mūsų laikais, o skirtingos jo teritorijos turėdavo vis skirtingą priklausomybę ir vadintos jurisdikomis. Administraciškai Rus(ėn)ų miesto kvartalai priklausė Kijevo metropolitui (kuris rezidavo Vilniuje) vadinamajai Metropolito jurisdikai, o jų gyvenimas sukosi apie pagrindinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės stačiatikių (po Brastos bažnytinės unijos – graikų apeigų katalikų) soborą – Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę, kurioje pagal tradiciją palaidota Lietuvos valdovo Algirdo antroji žmona, į Vilnių atitekėjusi Julijona iš Tverės. 1495 metais Vilniuje susituokė Algirdo provaikaitis, LDK didysis kunigaikštis Aleksandras ir stačiatikė kunigaikštytė Elena iš Maskvos, atitekėjusi į Lietuvą su gausia palyda. Elenos paskutiniojo poilsio vietą kai kurie istorijos šaltiniai taip pat nurodo buvus šioje cerkvėje. Kunigaikštyčių kilminga palyda, iš rytų atvykę pirkliai bei amatininkai ir buvo vieni pirmųjų vadinamosios Rusų ar Rusėnų pusės gyventojų, tačiau, kaip nustatė archeologai, kasinėdami sklypo Bokšto gatvėje teritoriją, – žmonių čia gyventa ir dar anksčiau – jau XIII amžiaus viduryje.
Lietuvos XIX a. pr. dailininkas. „Vienuolyno ligoninėje“. XIX a. pr. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Antano Lukšėno nuotr.
Būta keliolikos cerkvių ir nekropolio
Šalia aptariamojo kvartalo, ribojamo vakarinėje dalyje – Bokšto, šiaurinėje – Išganytojo, o pietinėje – Maironio gatvėmis, tarp XIV ir XVI amžiaus yra buvusios net kelios medinės, iki mūsų laikų neišlikusios cerkvės. Latako gatvėje, dabartinio VDA bendrabučio vietoje, stovėjo neišlikusi Šv. Nikolajaus (Uspenijos) cerkvė, prie Bokšto ir Pilies gatvių sankryžos – Šv. Paraskevos (Piatnickajos) cerkvė, tarp Bokšto, Išganytojo bei Latako gatvių, maždaug dabartinės lenkų meno galerijos „Znad Wilii“ ir Rusų meno galerijos vietoje – neišlikusi Šv. Iljos Pranašo cerkvė, o žemutinėje aptariamos teritorijos terasoje, priešais Užupio tiltą, visai prie pat Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės, lokalizuojamos neišlikusios Išganytojo (Spaso) bei Kristaus Gimimo cerkvės. Ko gero, prie pastarosios ir buvo įkurtos kapinės, kuriose laidota XIII amžiaus II pusėje–XV amžiuje. Tokiu atveju tai būtų seniausios atrastos stačiatikių kapinės mieste. Tai vienas seniausių kapinynų Vilniuje apskritai, vienalaikis su Kernavės Kriveikiškių bei Vilniaus Verkių senkapiais. Archeologinių tyrimų metu ištirta daugiau kaip 530 išlikusių ir iki 250 suardytų vyrų, moterų bei vaikų kapų. Seniausi palaidojimai datuoti dar kunigaikščių Traidenio (1269–1282), Vytenio (1295–1316) valdymo periodu, taigi keliasdešimt metų anksčiau, nei valdovu tapo Gediminas, tradiciškai laikomas Vilniaus įkūrėju.
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto pastatuose esančiose laboratorijose antropologų bei bioarcheologų komandoms ištyrus šiame senkapyje palaidotųjų kaulus, buvo nustatytas apytikslis šių senųjų vilniečių nugyventas amžius, ūgis, ištirta šių žmonių mityba, nustatytos įvairios patologijos bei ligos, kuriomis šie žmonės sirgo, o atradus keletą netipinių kapų iškelta nemažai hipotezių apie socialines gyvenimo normas (įstatymai bei bausmės, nusikalstamumas ir kt.), medicinos lygį bei kitus įdomius klausimus. Tarp vertingiausių radinių – įvairūs papuošalai, simboliniai raktai, kryželiai, kiti radiniai, papildę Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus. Keli eksponatai nukeliavo į Vilniaus gynybinės sienos bastėją.
Bokšto gatvė 2004 metais. Artūro Savko nuotr.
Kapinės nustojo funkcionuoti XV amžiaus pradžioje, nors vienas – vėlyviausias kapas tyrinėjamoje teritorijoje – datuotas XVI amžiumi. Kvartale Bokšto gatvės kapinių vietoje XV amžiuje ėmė rastis mediniai, o XVI amžiaus antroje pusėje bei XVII amžiuje – mūriniai pastatai. Faktas, kad senųjų kapinių vieta buvo užstatoma, nestebina – nė vienos senosios kapinės, buvusios Senamiesčio bažnyčių ir cerkvių šventoriuose, neišliko, kaip ir nunykusios medinės cerkvės, tad didžiulių, beveik nesuardytų kapinių atradimas po pastatais bei kiemuose Bokšto gatvėje XXI amžiuje ne tik tapo archeologine sensacija, tačiau ir gerokai praplėtė turėtas žinias apie XIII–XV amžiaus Vilnių, laidosenos tradicijas, senųjų vilniečių gyvenseną.
Kelis šimtmečius veikusi ligoninė
Iki XVII amžiaus vidurio šioje teritorijoje buvo net keliolikai skirtingų savininkų priklausiusios valdos su pastatais. Dauguma jų XVII amžiuje buvo supirkti vieno iš valdų savininko – Smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio, kuris sustambintą valdą bei 100 tūkst. auksinų sumą 1744 metais užrašė gailestingųjų seserų, dar vadinamų šaritėmis (pranc. charité – gailestingumas), vienuolijai, vienose iš patalpų įkūrusiai špitolę (šiuolaikinių ligoninių pirmtakę). Katalikiška vienuolių šaričių kongregacija, pradėjusi kurtis Prancūzijoje XVII amžiaus pirmoje pusėje pasauliečio vienuolio Šv. Vincento Pauliečio (nuo jo vardo vienuolės dar kartais vadinamos vincentietėmis) bei Šv. Luizos de Marijak pastangomis, užsiima neturtingųjų ir ligonių globa, slaugymu.
1748 metais miestą nusiaubusio gaisro aprašyme šaričių vienuolynas užima tik pastatą, stovintį Bokšto ir Išganytojo g. sankryžoje. Kitą sklypo dalį užima 4 dvareliai ir mūrnamis. Trys sklypai buvo išsidėstę prie Bokšto gatvės, du – prie Išganytojo gatvės. Gaisro metu visiškai sudegė ir vos prieš kelerius metus įsteigta špitolė, kuri jai vadovavusio misionierių kunigo Luko Tykvinskio pastangomis netrukus atkurta. Po gaisro ansamblio pastate prie Bokšto gatvės rekonstrukcijos metu buvo įkurdinta dviaukštė barokinė Šv. Elžbietos koplyčia.
Restauruotos Šv. Elžbietos koplyčios bokštas. S. Žiūros nuotr.
Pietvakarių korpusas – kadaise turtingiausio Lietuvos didiko Alberto Goštauto valda, XVI amžiaus pirmoje pusėje susidėjusi iš dviejų mūrinių namų, XVIII amžiaus II pusėje taip pat tapo ligoninės ansamblio dalimi, po korpusu slepiančia gotikinius rūsius bei gotikos ir baroko architektūros elementus.
XVIII amžiaus pabaigoje ši špitolė tapo pačia didžiausia visame Vilniuje. Šios įstaigos pacientais buvo įvairių profesijų miestiečiai tiek vyrai, tiek moterys (amatininkai, tarnai, skalbėjos, sodininkės ir kt.), nes bajorus, didikus jų namuose įprastai gydydavo asmeniniai gydytojai. Ligonius slaugė 11–17 vienuolių šaričių, joms talkino keliasdešimt pagalbinio personalo darbuotojų, dirbo chirurgas. Pagėrėjus materialinei padėčiai bei gydymo reikmėms pritaikius daugiau patalpų, amžiaus pabaigoje čia gydydavosi per pusantro tūkstančio ligonių per metus. Tai gerokai viršijo tuometes net ir praplėstos špitolės galimybes ir įstaiga būdavo nuolat perpildyta.
XVIII amžiaus pabaigoje ligoninės direktoriaus (prepozito) pareigas užėmus misionierių ordino vizitatoriui Andriui Pohliui, kuris taip pat buvo ir Ligoninių komisijos narys, Gailestingųjų seserų špitolė įgavo privilegijuotą padėtį. Jo rūpesčiu, atsirado papildomų pajamų šaltinis: be Bieliūnų bei Rojaus palivarkų vakarinėse Vilniaus apylinkėse šalia Pilaitės, nemažą biudžeto ligoninei išlaikyti dalį sudarė pajamos už viešus pasirodymus bei teatrų vaidinimus. Norėdamos optimizuoti išlaidas, vienuolės šaritės, be visa ko, Vilniaus apylinkėse įkūrė daržus, kurių derlius buvo tiekiamas šios špitolės ligoniams maitinti.
Vis dėlto, 1805 metais iš Vienos atvykusiam gydytojui Josephui Frankui „gailestingųjų seserų ligoninė atrodė apverktinai“. Kaip savo memuaruose nupasakojo iš Vakarų Europos atvykęs profesorius, „vienai lovai tekdavo du ligoniai, juos net guldydavo ant smėliu barstomų grindų, taip užmaskuojant nešvarą, oras troškus, nėra ventiliatorių, langai dėl šalčio laikomi uždaryti“. Norėdamas pagelbėti vienuolėms bei pagerinti ligoninės būklę, J. Frankas surengė didžiulį labdaringą koncertą, tačiau perdavęs surinktas lėšas špitolei, netruko sužinoti, kad lėšos panaudotos kitais tikslais.
Istorikas Adomas Honoris Kirkoras rašė ką kita: 1819 metais „apsilankęs ligoninėje, imperatorius Aleksandras I taip susižavėjo pavyzdinga tvarka ir akivaizdžia ligoninės nauda, kad padovanojo jai Tarpupio seniūniją“. Jam antrino Mykolas Balinskis „Statistinio Vilniaus aprašyme“ – Gailestingųjų seserų špitolė Savičiaus gatvėje (taip tuo metu vadinta šiaurinė Bokšto gatvės dalis) 1832 metais buvo „gerai ir rūpestingai prižiūrima“. 1831 metais šioje ligoninėje ėmė veikti VU vidaus ligų ir chirurgijos skyrius. 1831 m. ligoninėje ėmė veikti VU vidaus ligų ir chirurgijos skyriai. Nuo 1834 m. ligoninėje dirbo profesorius Feliksas Rimkevičius, pirmasis Lietuvoje ir Lenkijoje ėmęs naudoti stetoskopą, nuo 1852 metų – 1831-ųjų sukilimo dalyvis, tūkstančius operacijų atlikęs chirurgas Liudvikas Lachovičius, suprojektavęs savo konstrukcijos operacinį stalą bei pirmasis Lietuvoje anestezijai ėmęs naudoti eterį, o XIX a. pab. – kasdien po kelias operacijas, tarp jų ir plastines, atlikinėjęs chirurgas Ipolitas Jundzilas.
1842 metais Savičiaus ligoninė iš vienuolių globos perėjo miesto žinion. 1868 metais panaikinta koplyčia, jos erdvėje užstatyti du aukštai bei įrengtos ligoninės palatos. XIX amžiaus antroje pusėje taip pat nunyko 1834 metų brėžinyje matomi barokiniai bokšteliai, virš įvažiavimo vartų buvęs puošnus barokinis frontonas.
Pokariu, kaip ir didžioji dalis Vilniaus Senamiesčio, Bokšto gatvė kartu su ligoninės korpusais buvo nušiurusi, pastatai apleisti, neremontuoti. Iki 2003 metų šičia veikė odos ir venerinių ligų dispanseris. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ apibūdinama šioje gatvėje tvyrodavusi slogi nuotaika: „pagaliau pamatau Bokšto gatvės namus; gatvė taip staiga sminga žemyn, jog atrodo, kad namai pusiau nugrimzdę po žeme – keistieji Bokšto gatvės namai, keliantys niaurius prisiminimus.“ Tokia atmosfera išliko iki pat XXI amžiaus 1-ojo dešimtmečio pabaigos – apsilupusios sienos, nubyrėjęs tinkas, iš aplūžusių lietvamzdžių ant mūro nuo stogo tekantis bei jį ardantis vanduo, tuščios tolėliau esančio buvusių pastatų langų angos bei apleistas vienuolyno korpusas gatvės perspektyvoje.
Ilgai lauktos permainos
2005 metais atlikti žvalgomieji, o 2006–2014 metais (žemutinė teritorijos dalis dar tirta 2019 metais) vykdyti išsamūs archeologiniai tyrimai, kuriems pagal savo mastą Vilniuje prilygsta tik kasinėjimai, vykdyti Žemutinės pilies rūmų vietoje. Teritorija kruopščiai tyrinėta, nebuvo skubos kuo greičiau atlikti restauracijos, rekonstrukcijos ir naujų pastatų statybos darbų, tad viskas išsitęsė iki pat 2020 metų pabaigos. Šio 44-ojo Senamiesčio kvartalo grąžinimo miestui ir miestiečiams darbai laikomi pavyzdiniais. Verslininkų Ortizų valdoma įmonė atsakingai pažvelgė į Vilniaus istoriją, atkūrė barokinį buvusios koplyčios bei vartų siluetą, jaukią viešąją erdvę – tik pėstiesiems skirtą didįjį kiemą, tinkamą renginiams, kurio viduryje šakas į dangų kelia maždaug ketvirčio tūkstančio metų amžiaus liepa, bei jaukius, gausiai apželdintus mažesnius kiemelius.
Kiemo viduryje šlama ilgaamžė liepa. „Baltisches Haus“ vizualizacija
Kvartale vykstantiems pokyčiams, kainavusiems apie 30 mln. eurų, dirigavo Londone įsikūręs „Studio Seilern Architects“ biuras kartu su partneriais Lietuvoje UAB „Archinova LT“, darbus atliko PST. Rezultatas – išskirtinė restauruotos istorinės baroko ligoninės ir modernios architektūros dermė, pritaikyta mūsų laikų miestiečių poreikiams: kosminį laivą primenančiame naujame pastate jau įsikūrė restoranas „Gastronomika“ su japoniško plieno stogu, vizualiai dar praplečiančiu erdvę, senuosiuose korpusuose, kuriuose nuo žiūrovo akių paslėpta daugybė inovatyvių sprendimų, kuriasi biurai, gotikiniuose rūsiuose ir korpuse prie Išganytojo gatvės – SPA su 25 metrų ilgio baseinu, restauruotoje Šv. Elžbietos koplyčioje – erdvė įvairiems renginiams.
Miestui grįžta 6 000 kv. m. darbo ir poilsio erdvių šešiuose pastatuose bei beveik antra tiek rekreacijai pritaikytų kadaise paslėpto nuo praeivių žvilgsnių kiemo teritorijų. Įžengsiančių į vidų taip pat lauks nemažai interjeruose išsaugotų bei atskleistų siurprizų.
Teksto autorius Artūras Savko.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 8-ojo, žiemos numerio.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.