Baras, kuriame sėdėtų Vytautas Kernagis
Ak, kaip būtų puiku vėl matyti senamiestyje vienintelį ir nepakartojamą maestro! Deja, tai neįmanoma, bet kai einu Islandijos gatve, Vytautas Kernagis primena apie save naujoje ir, žinoma, beprotiškai fantastiškoje vietoje. Tai „Kernagis Bar“, skirtas gausiam ir išdainuotam maestro palikimui.
Kelios kartos negali pamiršti šio unikalaus žmogaus. Jis tapo ne aktoriumi, o artistu, taip save ir vadino. Pirmas didelis šuolis į žinomumo viršūnes įvyko tuomet, kai V. Kernagis, gyvenantis Kaštonų gatvėje, suvaidino Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“. Šiandien namą, kuriame jis gyveno, žymi memorialinė lenta.
Bet pažvelkime į „Kernagis Bar“, į amžiną maestro kūrybos uostą, kur plaukia jo kūrybos gerbėjai.
Idėjos tęsiasi
Įėję į barą, iškart pamatysite ant sienos kabančią akustinę gitarą, pagrindinį maestro instrumentą. Originalias gitaras saugo jo šeima. Kasmet vienam iš dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ bardų skiriamas prizas – Vytauto Kernagio vardo gitara. Pirmuoju apdovanotuoju 2008 metais tapo poetas, muzikantas Domantas Razauskas. Jis ir muzikantas Simas Butavičius grojo per baro atidarymą. Apie D. Razauską Virgis Stakėnas yra pasakęs: „Nežinau, ar jis antras Kernagis, bet arti to, nors antro Kernagio būti negali.“
Ant lentynos stovi fotografija iš kino filmo „Maža išpažintis“, ta kino juosta padarė didelę įtaką daugeliui. Lietuvos „kantri Mukranas“ Virgis Stakėnas filmą žiūrėjo penkis kartus. Pravarde jį, savo bičiulį, apdovanojo V. Kernagis. Mat „Mukranas“ tuo metu buvo didžiausias laivas, kursavęs iš Klaipėdos uosto.
„Labai sunku atsekti, kas buvo idėjos atidaryti Kernagio vardo barą katalizatorius“, – sako rašytojas Mantas Toločka, dalyvavęs daugybėje pokalbių su maestro kūrybos mylėtojais.
Ši idėja sklandė ore, brendo pokalbiuose, ir žodis tapo kūnu. V. Kernagio sūnus Vytautas, bendraudamas su kelių populiarių Vilniaus barų įkūrėju Sauliumi Galdiku, atskleidė šią mintį. Baro kūrimas vyko su maestro šeimos žinia ir glaudžiai bendradarbiaujant su Vytauto Kernagio fondu. Kaip sakė V. Kernagio duktė Eglė Kernagytė-Dambrauskė, jos tėtis buvo didis idėjų generatorius ir įgyvendintojas. Juk dainuojamoji poezija, naujas požiūris į estradą, „Kabaretas tarp girnų“, „Dainos teatras“ – jo idėjos, o baras tarsi jų tęsinys.
Atidarymo metu stalai buvo padengti laikraščiais, visai kaip 1993 metais jau nebeegzistuojančiame klube „Langas“, kur buvo pristatytas V. Kernagio CD „Abėcėlė“. Ant laikraščių puikavosi gėrimai ir užkandžiai. Patiekti su „kernagiška“ ironija.
Baras, bet ne muziejus
Senamiesčio gatvės galėtų papasakoti apie išskirtinio artisto pasirodymus. Jis koncertavo ir nūnai dingusiame „Lendros“ klube Labdarių gatvėje, ir Lietuvos filharmonijoje. Pasirodė Užupio kavinėje, kurioje Virgiui Stakėnui nepavyko priprašyti duetu atlikti garsiąją „Trakų pilį“. „Kantri Mukranas“ dėl to visai nesupyko.
Vilniaus plokštelių studijoje išleistas albumas „Akustinis“, pasak D. Razausko, buvo visiška naujovė. Atskleidusi intelektualios dainos galimumą. Albumas jam padarė lemiamą įtaką. D. Razauskas lygina šį epochinį darbą su Bobo Dylano dainomis. Kai eisite pro Vilniaus plokštelių studiją Barboros Radvilaitės gatvėje, nepamirškite to, nes būtent jos redaktorė Zinaida Nutautaitė sugalvojo netipines Vytauto Kernagio dainas išleisti ne kaip muzikinį kūrinį, o kaip literatūrinę plokštelę.
Anot legendinio roko scenos simbolio Norvydo Birulio, visur vaikštančio su geltonu lagaminėliu, V. Kernagio didysis talentas buvo savo nepralenkiama charizma sukurti šventę ir namus ten, kur vykdavo koncertas ar renginys. Todėl vietos, kur lankydavosi atlikėjas, tapdavo savos. V. Kernagis laisvo laiko beveik neturėjo. Būdavo metų, kada tekdavo dalyvauti trijuose šimtuose koncertų. Tačiau šis darbo maratonas nebuvo monotonija. Jo dainos dažnai gimdavo namuose Tverečiaus gatvėje, Antakalnyje.
Bare gausybė fotografijų iš V. Kernagio kūrybinės kelionės. Ant vienos sienos kabo dviratis, kuriuo atlikėjas keliaudavo. Pakabintas ir maestro aštuntos klasės diktantas. Ateityje bičiuliai vieną sieną papuoš autentiškomis istorijomis. Tačiau baro tikslas nėra tapti muziejumi. Visi daiktai, atspindintys kūrybinius momentus, turi pasakoti istoriją ir sužadinti lankytojų atsiminimus.
Ne tik vardas ant durų
Baro tikslas atskleisti V. Kernagio idėją. Skirtingos kartos turi skirtingą požiūrį į šią asmenybę. Baro kūrėjų uždavinys yra išlaikyti autentišką santykį su V. Kernagio muzika ir kūryba. Jie neslepia – malonu turėti tokį pavadinimą. Tačiau ir didelis įsipareigojimas. Nes „Kernagis“ – ne tik vardas ant durų.
Gėrimai, maistas, kurį mėgo maestro, čia tarsi pasakoja istorijas. Paragauju „Kernagio kiaušinienės“. Bandymai ją atkurti reikalavo pastangų. Receptas buvo derinamas konsultuojantis su E. Kernagyte ir Vytautu Kernagiu jaunesniuoju. Kitaip tariant, nemažai kiaušinių buvo sunaudota, kol rezultatas patenkino visas puses.
Baro detalėse slypi praeities epocha. Už baro stovi spinta, iš kurios barmenas išima taures, tarytum iš namų spintos. Daug knygų, nes Vytautas Kernagis buvo skaitantis žmogus. Didžioji dalis jo dainų tekstų buvo lietuvių poetų eilės: Vinco Mykolaičio-Putino, Marcelijaus Martinaičio, Dalios Saukaitytės, Sigito Gedos. Talentas buvo toks, kad kai jas dainuodavo, dažnas galvodavo, jog tai maestro eilės. V. Stakėnas pasakojo, kad V. Kernagio „Dainos teatras“ grojo aštuoniolika jo dainų ir visi galvojo, kad tai V. Kernagio dainos.
Fotomenininkas Saulius Paukštys įamžino maestro fotocikle „Lietuvos indėnai“ . Būtent iš čia atpažįstame garsiąją fotografiją, kurioje jis pasidabinęs indėniškomis plunksnomis. Ši nuotrauka puošia albumo „Teisingos dainos“ viršelį. V. Kernagio dainos padarė didžiulę įtaką fotomenininkui – savo dukterį jis pavadino Severija. Pagal dainą „Severiutės rauda“. S. Paukštys apie V. Kernagį pasakė labai paprastai, bet mielai: „Tai buvo geras žmogus.“
Kad buvo geras žmogus, pasakoja ir V. Stakėnas. Mat V. Kernagis, jau žymus bardas, sykį pas jį nakvojusį bičiulį nusivedė į žurnalo „Jaunimo gretos“ redakciją, pristatė kaip „bardą iš Šiaulių“ ir taip gimė straipsnis „Dainuojantis mokytojas“. V. Kernagis nešiojo akinius, tais laikais akiniuočiams tekdavo kentėti patyčias. Gal todėl vėliau gimė garsi frazė: „Vienintelis dalykas, kuris skiria žmogų nuo gyvulio, yra akiniai.“
Pro Kokius akinius mes šiandien žiūrime į V. Kernagio palikimą? Priklauso nuo to, ar esame jo bendraamžiai, ar matėme jį tik iš toli koncerte, o gal visai nematėme, tik girdėjome jo dainas ir gyvenome kartu su jų herojais. Kaip pasakė jo kolega ir bičiulis V. Stakėnas: „Vytautas Kernagis buvo nei daugiau, nei mažiau, o genijus.“
„Kernagis Bar“, tikėkimės, taps istorijų apie maestro pasakojimo vieta. Gal D. Razauskas su raudonojo taure, o gal geltonojo lagaminėlio savininkas N. Birulis prie tamsiojo bokalo nušvies dar mums nežinomas scenas.
Kur?
Islandijos g. 1
Straipsnio ir nuotraukų autorius – Donatas Jokūbaitis
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.