Baltupis – kitoks

Mūsų žurnalo komanda vis žvilgteli į atlikėjo Giedriaus Širkos iš grupės „Golden Parazyth“ gamtos nuotraukas. Šįkart jis siūlo pasidairyti po slėnį prie Baltupio upelio Verkių regioniniame parke.

Prie Baltupio vakarais ūbauja pelėdos, dieną randu žibuoklių – net žiemos pabaigoje.

Esu amžinai įstrigęs tarp miesto ir kaimo. Gyvenu pusiau ten, pusiau ten. Vilnius yra ilgiausia mano miesto stotelė. Visur, kur einu, ieškau gamtos. Tikros, nesužmogintos, aršios ir negailestingai šaltos. Ir man labai pasisekė, kad Vilniuje turiu tokią vietą, kuri leidžia greitai pabėgti nuo miesto ir pasinerti į gaivališką gamtos apsuptį. Tai upelis vardu Baltupis. 

Jis vienintelis kanalu nepaverstas Vilniaus upelis. Įsteigtas jo vardo kraštovaizdžio draustinis. Įdomiausias ir vizualiai gražiausias upelio žemupys. Čia jis stipriai vingiuoja, suformuoja gilų V formos slėnį, teka per senąjį Baltupių kaimą. Aplink natūralią upelio vagą tarp Geležinio Vilko gatvės ir tvenkinio plyti senas ir gražus lapuočių miškas – jame auga liepos, ąžuolai, klevai, baltalksniai, yra retų augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Būtent čia einu ieškoti pirmųjų žibuoklių, būtent čia net ir šalčiausią žiemą galima sutikti karietaičių, liepsnelių ir kitų paukščių, kurie randa sau maisto prie šio upelio. 

Lygiai taip, kaip jaučiu Vilniaus ritmą Pilies ar Vilniaus gatvėse, aš jaučiu jį ir čia. Nes miestai neprasidėjo nuo totalios urbanizacijos, jie kūrėsi gamtoje, šalia upių ir upelių. Todėl man labai svarbu jausti ir šitą gamtinį Vilniaus ritmą. 

Miestai gamtą dažnai sužmogina. Miškai tampa parkais su dekoratyviais svetimžemiais augalais, aplink vandens telkinius išliejamas betonas, kad būtų patogu eiti. O Baltupis kitoks. Jis kužda apie laikus, kai čia pirmieji gyventojai kūrėsi ir degė šventoji ugnis. Jis byloja apie nuostabų Vilniaus kraštą, kurį pasirinko mūsų protėviai, nes jis yra ypatingas ir turi kažkokios magijos. 

Gaila, bet ir Baltupio slėnis po truputį apauga bitinių sprigių, kanadinių rykštenių ir sosnovskio barščių jūra. Bet net ir tai iš jo neatima didybės ir magijos jausmo. Pelėda, kurią ten dažnai stebiu, pasakytų, kad nėra jaukesnės vietos Vilniuje, o man beliktų linktelėti galvą. Nes kiekvienąkart, kai pavargstu nuo vieno Vilniaus, galiu pabėgti į visai kitą Vilnių, bet tokį pat tikrą.

Straipsnio ir nuotraukos autorius Giedrius Širka

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.