Atsargiai – neišmeskite eksponatų!
Dažniausiai net nesusimąstydami stengiamės kuo greičiau atsikratyti įvairių iš pirmo žvilgsnio menkaverčių smulkmenų, pavyzdžiui, parduotuvėse ar kitose įstaigose gautų kvitų. Tikrai nė neįtariame, kad toks daiktas galėtų atsirasti ne tik muziejaus rinkinyje, bet ir ekspozicijoje! Tačiau, tyrinėjant miesto praeitį, tokie kvitai neretai tampa bene vieninteliu liudijimu apie kadaise veikusias įstaigas ar teiktas paslaugas, pavyzdžiui, pirmąją Vilniaus degalinę Katedros aikštėje.
Į muziejų patekus įvairiausiems daiktams, muziejininkai imasi detektyvų darbo. G. Grigėnaitės nuotr.
Kvitų ir acto butelio liudijimai
Šiuo metu Vilniaus muziejuje pristatomoje parodoje „Kaupti. Saugoti. Atskleisti. Muziejaus detektyvas“ iš pažiūros nesvarbios kasdienybės smulkmenos tampa nepamainomais miesto istorijos liudininkais ir užuominomis tolimesniame „detektyviniame“ miesto praeities tyrime. Štai, pavyzdžiui, vos per plauką neišmesti ir muziejų pasiekę du tarpukarį menantys Vilniaus degalinių kvitai pasakoja apie tuo metu Vilniaus gatvėmis riedėjusias transporto priemones.
Vilniečių autoūkis po Pirmojo pasaulinio karo nebuvo labai gausus. 1921 metais mieste tebuvo 12 automobilių. 1925 metų statistika rodo, kad per kelerius metus Vilniuje pradėjo riedėti žymiai daugiau technikos: 65 privatūs automobiliai, 88 sunkvežimiai ir autobusai bei 7 motociklai. Autotransporto priemonėms populiarėjant susirūpinta jų aptarnavimo infrastruktūra. 1925 metais Vilniaus miesto valdžia sudarė sutartis su keturiomis degalinių firmomis: „Nobel“, „Oleum“, „Karpaty“ ir „Mazut“. Pirmoji degalinė Vilniuje pradėjo veikti 1925 metų lapkričio 16 dieną Katedros aikštėje.
Pirmoji Vilniaus degalinė „Oleum“ buvo Katedros aikštėje. G. Grigėnaitės nuotr.
Nutolkime nuo degalinių ir užsukime į virtuvę – čia taip pat galime rasti reikšmingų istorijos liudininkų. Beveik kiekvienuose namuose rasime acto. Vienas taip ir neatidarytas acto butelis irgi gali tapti paskata atrasti sostinės ir vienos seniausių jos įmonių istoriją. Actas, pagamintas po 1976 metų, ilgą laiką pralaukęs vilniečių bute Antakalnyje, prieš porą metų tapo Vilniaus muziejaus eksponatu. Turbūt nedaugelis atsimena, bet butelio etiketėje besipuikuojantis gamintojo pavadinimas – „Vilniaus spirito ir likerio-degtinės pramonės gamybinis susivienijimas“ – yra ne kas kita, kaip įmonės „Vilniaus degtinė“ pirmtakas.
„Vilniaus degtinės“ gamykla jau daugiau kaip 120 metų veikia toje pačioje vietoje – Panerių gatvėje. XIX amžiaus pabaigoje tuometinėje Poltavos gatvėje buvo įkurtas Valstybinis Vilniaus gubernijos vyno sandėlis. Jame buvo ne tik sandėliuojamas vynas bei spiritas, bet ir gaminami alkoholiniai gėrimai.
Tarpukariu gamyklos veikla nesustojo, tik įstaiga buvo pervadinta į „Valstybinę degtinės gamyklą Nr. 6“. Vilniui tapus Lietuvos dalimi, valstybinio spirito monopolio įmonė buvo laikoma viena moderniausių gamyklų visoje Lietuvoje.
Po karo gamyklos paskirtis nesikeitė – ir toliau gamino alkoholinius gėrimus. Ankstyvuoju pokariu gamykla pradėjo gaminti likerius, vėliau – pilstyti kitose Sovietų Sąjungos respublikose pagamintą vyną. 1975–1976 metais prie Vilniaus gamyklos prijungtos Šalčininkų, Obelių ir Jašiūnų spirito varyklos.
Muziejininkai – daiktų detektyvai
„Kaip degalinių kvitai ar acto butelis gali papasakoti tiek daug?“ – paklausite jūs. Čia itin svarbų darbą atlieka muziejaus tyrėjai.
„Panašumų tarp policijos tyrėjo (detektyvo) ir muziejaus tyrėjo (istoriko) yra tikrai ne vienas. – pasakoja Vilniaus muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius (ir vienas šios parodos kuratorių) Povilas Andrius Stepavičius. – Detalių paieška, autentiškumo tikrinimas, mėginimas pastebėti tam tikras sąsajas, nuolatinis ieškojimas, aiškinimasis, išvadų tikrinimas – tai tik keletas bendrų taškų. Galiausiai, juk tiek policijos tyrėjai, tiek muziejininkai naudojasi padidinimaisiais stiklais!“
Į muziejų patekus įvairiems, dažniausiai savo istorijos dar neturintiems daiktams, pasiraitojamos rankovės, nuo padidinimųjų stiklų nupučiamos dulkės ir prasideda tikrasis detektyvinis darbas. Neretai šio darbo rezultatai nustebina ir atskleidžia iki šiol nežinotas, bet svarbias su Vilniumi susijusias istorijas.
Paskui sidabrinį portsigarą
Istoriko-detektyvo darbo užkulisiais dalijasi P. A. Stepavičius: „Viena įdomiausių nagrinėtų eksponatų istorijų yra susijusi su sidabriniu portsigaru. Iš pradžių mano žvilgsnį patraukė portsigaro grožis – sidabrinis, su monograma „GD“, vidus paauksuotas. Tikrai prabangus daiktas, pagamintas tarpukariu Varšuvoje. Portsigaro viduje buvo išgraviruota dedikacija lenkų kalba, lietuviškas jos vertimas: „10-to kunigystės jubiliejaus proga savajam t[ėvui] viršininkui Gerardui dovanoja pran[ciškonų] kongr[egacijos] broliai ir seserys. 1921 m. birželio 29 d. – 1931 m. Vilniuje“. Supratau, kad šį daiktą galima susieti su realiu asmeniu. Taip prasidėjo paieškos. Pavyko sužinoti, kad šio portsigaro savininkas – pranciškonas, kunigas Gerardas Stanisławas Domka, 1930–1946 m. buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolyno gvardijonu. Jis kilęs iš pietryčių Lenkijos, studijavo Lvive ir Krokuvoje. Atvykęs į Vilnių, Gerardas Domka gavo dovanų ištaigingą portsigarą su monograma ir vienuolių įrašu. Karo metu kalintas Lukiškėse, Kretingoje, Panevėžiuke, Šaltupiuose. Po karo Domka buvo priverstas palikti Vilnių ir išvyko į Gdanską. Seserims pranciškonėms padedant, Tėvas Gerardas į Gdanską slapta išvežė Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopiją, kurią ir dabar galima išvysti Gdansko Švč. Trejybės bažnyčios Šv. Onos koplyčioje. Pokariu Domka dirbo Gdanske, o vėliau, iki pat gyvenimo pabaigos – Gniezne.“
Deja, vieno įdomiausių eksponatų, sidabrinio portsigaro, nebeišvysite – jis pavogtas iš ekspozicijos. Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Kol kas muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius neturi atsakymo, kada Domka prarado savo portsigarą: „Ar jis buvo atimtas per karą, ar pamestas, ar paliktas pranciškonų vienuolyne? Neretai tai yra sunkiausi, ramybės neduodantys klausimai, į kuriuos mėginu atsakyti: kaip eksponatas pasiekė mūsų laikus? Ir čia nereikėtų vengti klausimų, kurie susiję su tuo, kad kadaise daiktai, dabar tapę muziejaus eksponatais, buvo pavogti, atimti, perimti ar nusavinti.“
Visos šios istorijos turbūt nebūtų pasiekusios lankytojų akių ir ausų, jei ne netikėtas, iš pažiūros nereikšmingų daiktų atsiradimas Vilniaus muziejaus rinkinyje. P. A. Stepavičius neslepia džiaugsmo, kad vilniečiai noriai dalijasi miesto istorijos detalėmis, kurias budri tyrėjo akis (dažnai žvelgianti pro padidinamąjį stiklą) geba įpinti į miesto istorijos audinį. Tad kitą kartą, tvarkydami seniai žmogaus dėmesio gavusį rūsį, palėpę, kambarį, spintą ar kišenę, prisiminkite – vertingi eksponatai nebūtinai tie, kurie žiba auksu, bet būtinai tie, kurie pasakoja istorijas.
Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.