Ar turi užšalusios Neries nuotrauką?
Upės žmonės žino – kai žiemą upė stoja, ateina metas ledo padarui, kuris išbaidys tarp krantų zujančius laivelius, nuvys žiemoti pūškuojančius keltus. Jeigu tai XIX amžius arba XX amžiaus pradžia, vandenvežiams ir skalbėjoms teks išsitraukti pjūklelius ledui pjauti. Kariai šiaudų gniūžtėmis pažymės takelius, kuriais saugu pereiti upę. Jeigu tai XXI amžiaus pradžia, vilniečiams teks gelbėti ledo lyčių prieš pat Naujuosius aplaužytą kultūros platformą „KultFlux“, o naujienų portalų darbuotojams – pro redakcijų langus stebėti, kada pradės eiti ledo lytys. Ir visais amžiais visi trauks prie Neries su fotoaparatais – kas potvynio ar ledonešio, kas šalčio meno medžioti.
2016-ųjų vasarį ledai nuplukdė baržą-restoraną iki Žvėryno pėsčiųjų tilto. (Irmanto Gelūno nuotr.)
Ilgėdamasi sniego, tyrinėjau senas fotografijas ir akis užkliuvo už Vilnių XIX–XX amžių sandūroje uoliai fotografavusio Stanisławo Filiberto Fleury nuotraukos „Ledo ruošos darbai Neryje“. Ant užšalusios upės suvažiavę ledo rinkėjai iškirstus ledo luitus krauna į roges, ruošiasi vežti į kavinių ir namų ūkių ledaines. Pakrantėse link Antakalnio – apsnigti mediniai namai, už medžių – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolo kepurė.
„Dabartiniai žmonės neįsivaizduoja upės reikšmės to meto kasdieniam gyvenimui. Taip pat to, kas vyksta, kai upė stoja, ar prasideda ledonešis, – komentuodamas nuotrauką, primena istorikas, rašytojas Gediminas Kulikauskas. – Apie 1900-uosius, kai Fleury fotografavo ledo rinkėjus, nebuvo šaldytuvų, žmonės neturėjo skalbimo mašinų, dažnai ir vandentiekio. Ledo rinkėjai naudojo specialius pjūklus ledui pjauti, nes kavinėms reikėjo keturkampių ledo luitų. Vandenvežiai susirinkdavo prie ekečių su vežimais ir bačkomis.“
To meto Neris dažnai atsidurdavo nuotraukose ir paveiksluose. O paties istoriko gyvenime upė ir dabar svarbi: „Upė kaip laikrodis. Ji puikiai padalija metus į ciklus. Jauti, kada ji sulėtėja prieš užšaldama, kada – tuoj tuoj prasidės ledonešis. O tas plaukiančių daugybės ledo lyčių šiugždesys man puikiai žinomas.“
Vilnius ir jo apylinkės, 1858–1915 m. (S. F. Fleury stereoskopinė nuotr. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos katalogas, Fg1-3250/1346)
Miestiečiams ledo sukaustyta upė anksčiau reiškė transporto sulėtėjimą, pertrauką aktyvioje žvejyboje nuo Žvėryno tilto iki Valakampių, dažnai – grėsmę namams, kuriuos naikindavo ledo sangrūdos, potvyniai. Menotyrininkas, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovas doc. dr. Juozapas Blažiūnas, tyrinėjantis Neries potvynių medžiagą, pasakoja, kad užšalusią upę išvagodavo pėsčiųjų takai: „Praeidavo kariuomenė, padarydavo trasas. Dažniausiai jas pažymėdavo šiaudų gniūžtėmis – įsmeigdavo į sniegą, užpildavo vandeniu, šis užšaldavo, ir žmonės tais takais vaikščiodavo. Pagrindinis takas būdavo dabartinio Mindaugo tilto vietoje, kitas – dabartinio Baltojo tilto vietoje.“
Kariuomenė takus pažymėdavo ir prižiūrėdavo, bet jais saugiai vaikščioti buvo pačių miestiečių atsakomybė. Prie upės gyvenantys žinodavo, kaip nenugarmėti į žieminio upės žvėries nasrus: nelipdavo ant plono ledo, pavyzdžiui, ten, kur Vilnelė įteka į Nerį.
Kasdienybę praskaidrindavo ledo pramogos: štai 1904 metais carinės Rusijos imperijos užmoju Katedros aikštėje pagal prancūzų architekto projektą buvo pastatytos dvi tiems laikams milžiniškos – 15 metrų aukščio – rogučių čiuožyklos su tramplinais. Galima buvo nučiuožti per visą aikštę. Ši čiuožykla veikė trejus metus. Pramogų prasimanyta ir atslinkus karui.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai surengė ledo skulptūrų parodą Katedros aikštėje, – įdomiu faktu pasidalija J. Blažiūnas. – Yra išlikę atvirukų, kuriuose vaizduojama graikų dievybė ant arklių traukiamame vežime – tiesiai priešais Katedrą pastatyta milžiniška skulptūra. Tai turėjo būti 1916–1917-ųjų žiema, kuri pasitaikė tokia šalta, kad miestiečiai sukūreno netgi medinius gyvenimui nebetinkamus namus.“
Upės žmonės žino, kaip Neries ledu vaikščioti saugiai. O jūs? (Irmanto Gelūno nuotr.)
Nors jam neteko aptikti užfiksuotų miesto legendų apie ledą, upės pabaisas, šeimose greičiausiai šios buvo pasakojamos, kad vaikai atsargiai elgtųsi prie vandens. Užtat esama miesto legendų, gerokai pagražinusių tikrovę. Pavyzdžiui, apie Adomo Mickevičiaus paminklą, kurį esą nuplukdė didysis 1931-ųjų Neries potvynis. Iš tiesų pušinis 12 metrų aukščio paminklo Adomui Mickevičiui maketas, kurį sukūrė skulptorius Zbigniewas Pronaszko, o Lenkijos kariuomenė, neapsikentusi miestiečių ginčų, koks ir kur paminklas dera didžiam poetui, tą maketą pastatė įgulos teritorijoje Neries krante, priešais Senąjį arsenalą, patyrė kitokį nuotykį. „Paminklas buvo apsemtas, bet potvynis jo nenunešė: tai studentai prisigėrė, prisitriukšmavo su šubravcų draugija, pavogė paminklą, nusigabeno užšalusia upe iki pat Lukiškių aikštės ir pastatė jos vidury“, – tikrąją Mickevičiaus kelionės per Neries ledą priežastį atskleidė miesto istorijos tyrinėtojas.
Nors Vilniuje dar ir dabar sklando pasakojimai apie potvynio nuplukdytą Mickevičiaus paminklą, potvynių ir ledonešių jėgos beveik nebepažįstame. Vilniaus potvyniais išsamiai pasidomėjęs J. Blažiūnas sako, kad žiemos spausdavo ilgos ir šaltos, tad dažnai jau vasarį Neries aukštupyje susikaupęs šiltesnis vanduo imdavo tvinti, prasidėdavo ledonešis: „Yra vaikų piešinių – jie paišydavo ledonešį. Bet žmonėms jis nebuvo didelė atrakcija, nes susisiekimas su kita puse miesto pasunkėdavo – tiltai tuo metu buvo du, Žaliasis ir Žvėryno. O kaip žmogus, gyvenantis Valakampiuose, persikels į kitą upės pusę, kai sustoja keltai ir valtys?“
Ledo žvėris nuolat prarydavo ir kokį nors pramoginį laivą. „1917–1917-ųjų žiemą nuskendo laivas-restoranas, prisišvartavęs dabartinio Mindaugo tilto vietoje. Per žiemą ledas galutinai jį sutraiškė. Laivą dar bandyta ištraukti, bet prasidėjęs ledonešis galutinai išblaškė jo likučius po visą Nerį“, – pasakoja J. Blažiūnas. Panaši situacija pasikartojo 2016-ųjų vasarį – ledai ties Baltuoju tiltu prišvartuotą baržą-restoraną nuplukdė iki Žvėryno pėsčiųjų tilto. Joje buvę žmonės savo jėgomis pasiekė krantą.
Rimtesni buvo didžiojo 1931-ųjų metų potvynio siautėjimai. Iš pradžių juoktasi, kad Vilniuje skęsta lenkai, esą taip jiems ir reikia, paskui, kai potvynio banga pasiekė Kauną, juokai pritilo. O ši rijo visą pakrančių gyvenimą: nunešė apie šimtą medinių namų, Nerimi plaukiančios nuolaužos, pirtys, išvirtę medžiai, nugaišę gyvuliai ir ledo lytys seklesnėse vietose virto penkių ir daugiau metrų aukščio barikadomis. Pasak J. Blažiūno, pavasarį neliko kitos išeities, kaip tik sprogdinti šias nepralaužiamas užtvankas. Tiesa, net trejetą dienų trukę sprogdinimai nedavė didelės naudos.
Pakilęs vanduo laižė Žaliojo tilto apačią. „Didžiausia atrakcija buvo stebėti, kaip kas nors dūžta į tiltą. Policija tiltą uždarė, bet pakrantėse susirinkę žmonės laukdavo, gal atplauks koks namas ir suduš į tilto atramą. Jeigu įvykdavo koks nors ryškesnis susidūrimas, pasigirsdavo susižavėjimo atodūsiai“, – apie potvynio pramogas pasakoja J. Blažiūnas.
Galingas potvynis ir ledonešiai išviliodavo prie upės vaizdų kolekcionierius. „Iš to meto fotografijų atrodo, kad visi, kas turėjo fotoaparatus arba bent šiek tiek mokėjo fotografuoti, juos ir išsitraukė. Žymesni, pusiau žinomi, nežinomi fotografai fotografavo visais rakursais, kokie tiktai įmanomi“, – įdomų faktą pamini Vilniaus potvynių tyrinėtojas.
Morė Koronė. (Dainiaus Putino nuotr. Vilniaus etninės kultūros centro archyvas)
Sakyčiau, fotografuoti Neries ledą, potvynius ir ledonešius – jau beveik šimtmečio tradicija. Kai prieš gerą dešimtmetį dirbau naujienų portale, kurio redakcijos langai išeidavo į upę, paspaudus rimtam šalčiui stebėdavome, kada bus metas fotografams lėkti įamžinti įvykio. Tie įvykiai dažniausiai būdavo du: „Neris užšalo“ ir „Ledai eina!“. Naujienų portaluose sumirgėdavo augančio arba nykstančio ledo nuotraukos. „Matydavome Nerį „realiu laiku“. Aš irgi stebėdavau, kaip plaukia. Dar pamenu, kai upė pilna susigrūdusių ledo gabalų, jie turi pradėti plaukti, ir sunku prognozuoti tą momentą, bet jo laukdavome“, – žvilgčiojimą pro redakcijos langus prisimena žurnalistė ir Europos klimato pakto ambasadorė Inga Labutytė-Atkočaitienė.
Ji šypteli prisiminusi, kad darbas prie upės įsikūrusioje redakcijoje buvo privalumas norint sureaguoti greičiau. „Dabar per mano budėjimą praplaukė briedis, lydimas policijos iš abiejų Neries krantų. Štai kaip laikai pasikeitė“, – pastebėjo žurnalistė.
Nemažai užšalusios Neries nuotraukų pasipylė per pandeminę žiemą 2021-aisiais. Atrodo, ir vėl visi vilniečiai išsitraukė fotoaparatus bei pasiruošė telefonų kameras – užtvindė socialinius tinklus šalčio suformuotų „ledo blynų“, pasivaikščiojimo prie Mindaugo tilto pramintais takeliais nuotraukomis. Vasariui įpusėjus, Vilniaus etninės kultūros centras upės krantinėje prie šio tilto sulipdė 3 metrų dydžio sniego skulptūrą – Užgavėnių Morę Koronę. Ant ledo sukaustytos upės kranto stojusios Koronės galvą puošė karūna, vietoje plaštakų buvo koronoviruso spygliai. Ši Morė, kitaip nei įprasta, buvo ne sudeginta, o palikta ištirpti tikintis, kad sutirps ir žiema, ir vilniečius išvarginusi pandemija.
Šiais laikais upės gyvenimas žiemą gali nutekėti net į muziejų. Šią žiemą prasideda pokalbiai apie Neries tvarkybą ir unikalaus Vilniaus gamtinio karkaso išsaugojimą MO muziejuje – su mokslininkais, gamtininkais, savivaldybės ir visuomenės atstovais.
O tu ar turi užšalusios Neries nuotrauką?
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 28-ojo numerio.