„Mano darbas yra emocijas paversti spalvomis“ – iliustratorė Akvilė Magicdust prisistato savo interneto svetainėje, kurią atsidarius pasitinka riedlente važiuojantis šikšnosparnis. Komiksų kūrimo magistro laipsnį Briuselyje įgijusios Akvilės darbus publikuoja populiarus interneto žurnalas „Vice“, prieš metus pasaulį išvydo pirmoji jos komiksų knyga „Tropical Wildchilds“, o kūrėjos darbus parodose jau matė Vilniaus, Barselonos ir Los Andželo gyventojai. Šiandien savo studijoje Vilniuje kurianti menininkė mums pasakoja apie iliustratoriaus kasdienybę ir įdomiausius sostinės kampelius.
Alain François nuotr.
Iliustratoriaus darbas gali pasirodyti tiesiog smagus ir spalvingas. Sakyk, ko apie iliustratoriaus darbą dažniausiai nežinome?
Kad reikia išrašinėti sąskaitas, susitiksi su klientais. Tenka pabūti ir vadybininku, ne tik menininku. Mano darbas susideda iš trijų sričių: užsiimu tapyba ir rengiu parodas, taip pat kuriu iliustracijas ir komiksus. Visos šios sritys persipina, tačiau reikalauja ir tam tikrų skirtingų įgūdžių, pavyzdžiui, komiksams reikia rašymo ir scenarijaus kūrimo žinių.
Atrodo, privalai nuolat generuoti naujas idėjas. Kur jų semiesi?
Jei tai yra užsakymas, dažniausiai mano darbas yra tik kurti iliustracijas, o pati mintis dažnai jau būna suformuluota. Kai kuriu savo asmeninius projektus, tokius kaip komiksų knygos arba tapybos iliustracijos, idėjų semiuosi iš savo aplinkos – kelionių, save supančių žmonių.
Akvilės Magicdust komiksų knyga „Tropical wildchilds”
Vilniuje kasdien keliauji kurti į savo studiją. Kaip atrodo eilinė tavo diena?
Kasdien į studiją ateinu apie 10 valandą, padarau skubiausius darbus ir, jei lieka laiko, užsiimu savo asmeniniais projektais. Dažniausiai mano darbo diena trunka apie aštuonias valandas. Stengiuosi susidėlioti dieną taip, kad ji baigtųsi laiku ir vakare turėčiau laisvo laiko. Po darbo einu važinėtis riedlente, pabūti su draugais ar į kokį koncertą. Seniau neturėdavau tokios dienotvarkės ir dirbdavau po 12 valandų per dieną, bet ilgainiui pavyko priprasti ir laikytis ritmo.
Ilgą laiką gyvenai užsienyje, o dirbti gali iš bet kurio pasaulio kampelio. Kodėl visgi grįžai į Vilnių?
Ilgai gyvenau Barselonoje ir Šiaurės Ispanijoje, metus studijavau Briuselyje. Į Vilnių grįžau, nes tai labai patogus miestas. Čia taip pat yra mano pažįstamų žmonių tinklas. Vilnius yra labai žalias ir, palyginus, mažas, čia neprarandi daug laiko transportui. Kitoje šalyje šimtu procentu prisitaikyti neįmanoma net mokant jos kalbą, vis vien atsiranda kultūrinių skirtumų, skiriasi humoro jausmas.
Iliustravai dvi leidinio „Vilnius. Eime!“ dalis, kviečiančias jaunimą Vilnių pažinti su komiksų pagalba. Šiandien šiam tikslui naudojamos naujosios medijos, net virtuali realybė. Kaip komiksai ir apskritai iliustracijos menas gali padėti sudominti ir pažinti miestą?
Komiksai gali padėti sukurti tam tikrą nuotaiką, kas ne visada pavyksta nuotraukomis ar video medžiaga. Fotografija labiau atspindi realybę, o komiksais galima perteikti įvairius laikmečius, kurti skirtingas atmosferas. Iliustracijos pagalba taip pat galima parodyti daugiau nerealių dalykų, įsivaizduoti ateitį ar praeitį.
Nuotykių komiksas jaunimui „Vilnius. Eime!”
Vos atsidarius tavo puslapį į akis krito iliustracija-žemėlapis „Vilnius šuns akimis“. kaip šovė mintis miestą „pamatyti“ per šunis?
Ši idėja kilo, nes vedžiodama draugo šunis pradėjau vaikščioti visai kitais Vilniaus keliais ir taip pamačiau miestą visai kitomis – šuns akimis. Šunys turi tam tikrų įpročių – kažką visada pauostyti, kažkur įlysti ar nubėgti maudytis Neries vietose, kurios man net nešautų į galvą, nes įsivaizduočiau, kad ten per gilu arba nėra priėjimo. Yra daug takelių, kuriais pasukti man net nekiltų mintis, o šunims jie kaip tik labai įdomūs, tad ir man tenka juos pamatyti. Iš esmės, šuo padeda pamatyti Vilnių kitomis akimis ir nuveda į gamtos vietas, kurių iki šiol nežinojau, pavyzdžiui taip atradau Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį. Sugalvojau, kad būtų įdomu sukurti žemėlapį, kuriame būtų pažymėtos vietos, kur šunims patinka maudytis, šunų aikštelės, ančių ir balandžių “rajonai”, duobių rausimo vietos, kačių kiemai ir neoficialios vietas, kurias šunys mėgsta. Pavyzdžiui – Gėlių kalnas.
Kur yra Gėlių kalnas?
Netoli Sodų gatvės yra toks žalias plotas, kuriame yra viena šunų aikštelė. Tai nedidelė, žalia erdvė, pasislėpusi tarp namų ir gatvių, labai įdomi vieta.
O kaip atrodytų žemėlapis „Vilnius Akvilės Magicdust akimis“?
Jame tikrai būtų sužymėta daug vietų, tinkamų važinėjimui riedlente ir mano mėgstami vaikščiojimo takai.
Kas Vilniuje tave įkvepia kurti?
Visada įdomu matyti senus senamiesčio pastatus ir jų besikeičiančias funkcijas. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Vokiečių gatvėje esantis pastatas, kuriame yra mano studija, pastatytas ant buvusios Sinagogos griuvėsių. Dabar jį norima nugriauti, kad galėtų būti atstatyta Sinagoga. Vasarą vyko kasinėjimai ir pasirodo, kad mano studija stovi ant labai šventų vietų, tad buvo įdomu pamatyti visus istorijos sluoksnius.
Taip pat Vilnius ir visa Lietuva man atrodo labai poetiška. Nežinau, kas tiksliai sukuria tokią atmosferą. Galbūt lietuviški rudens rytai ar bendras jausmas, kurio niekur kitur nesu patyrusi. Tai irgi atsispindi mano darbuose.
Rasos Juškevičiūtės nuotr.
Tu esi vilnietė, kurias Vilniaus vietas rekomenduotum aplankyti menininkams iš kitų miestų, kurie ieško įkvėpimo?
Rekomenduočiau „Raštinės“ kavinę, nes ten galima įsigyti ne tik įvairių priemonių, bet ir iliustratorių darbų. Iš žalių erdvių, parkų rekomenduočiau mano jau minėtą Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, nes tai labai rami vieta, palyginus su visiems žinomu Vingio parku. Ten pasivaikščioti gražu tiek žiemą tiek vasarą. Aišku, smagu prasukti palei Vilniaus upes ar plaukti valtim, plaustu ar baidare Vilnele, nes taip Vilnių galima pamatyti visai kitu kampu.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.