Vilnius 700. Kur slypi Vilniaus galios? Pokalbis su A.Gelūnu ir U.Neniškyte

Vilnius – erdvus ir atviras. Daugiatautis, daugiasluoksnis, brandžios kultūros. Galingas kūrybos fabrikas. Menininkų, mokslininkų ir miškų miestas. Nors jaunas, tikra Europos sostinė. Apie Vilniaus galias – miesto jubiliejui skirtų ŠVENTINIŲ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkės Urtės Neniškytės interviu ištraukose. 

Nuotr. Eitvydo Kinaičio

Arūnas Gelūnas: Vilnius kaip galingas fabrikas

Kokios miesto vietos jus įkvepia? Ar jūs taip pat gyvenate, ar taip pat atkreipiate dėmesį į Šv. Onos bažnyčią ir į vienuolynus, smulkias gatves? Ar vis dėlto subrendęs žmogus miestą kitaip vartoja, kitaip jį mato?

Nemažai mano gyvenimo metų prabėgo Vilniaus dailės akademijoje, kur studijavau grafiką, paskui  dirbau dėstytoju ir prorektoriumi. Vilnius yra toks daugialypis, daugiakultūris, daugiaplanis, toks įvairus, kad turbūt reikia praleisti gyvenimą jame, kad atskleistum vis naujus dalykus. Be abejo, kai ilgai gyveni Vilniuje, vis atsiskleidžia nauji aspektai. Be to, atsiranda naujos galerijos, nauji muziejai, naujos kavinės, nauji restoranai – įdomūs, skanūs. 

Vilnius keičiasi. Tačiau, kad ir keičiasi, vis tiek šis miestas yra tūkstantį kartų patogesnis negu Londonas, negu Maskva, negu Frankfurtas, negu Niujorkas, negu Tokijas, negu Paryžius. Aš niekaip nekeisčiau Vilniaus į kitą pasaulio miestą. Galbūt dėl to, kad esu Vilniaus patriotas, o galbūt todėl, kad nė neįsivaizduoju, kad man ilgą laiką tektų  praleisti kokiame nors kitame pasaulio mieste, nes Vilnius yra pats gražiausias miestas. Senamiestis yra nuostabus. 

Jūs esate prisilietęs prie daugelio meno sričių. Kaip jums atrodo dabartinis Vilniaus kultūrinis vaizdas?

Vilnius yra vienas iš Europos miestų, kuris gali pasiūlyti daugiausia kultūros. Tai nuolat kalba ir čia reziduojantys diplomatai, ir atvykę žmonės, – kad Vilniaus kultūrinio gyvenimo scena yra nepaprastai plati ir įvairi. Vilnius visada turi ką pasiūlyti. Nors jis gana mažas, palyginti su didžiaisiais megalopoliais, pasaulio ir Europos metropoliais, bet kaip tokio dydžio miestui yra pilnas kultūros, ir tai aukščiausio lygio kultūra. Aš tuo nė kiek neabejoju ir girdėjau tai ne tik iš savo draugų, kurie, kaip ir aš, yra Vilniaus fanai, bet ir iš atvykusių žmonių, kurie stebi neutraliai ir įvertina, kad Vilnius yra tikrai kultūros, gal ir negražiai skambės, bet – galingas fabrikas, kuris nuolat sukuria ką nors naujo. 

Nuotr. Gintarės Grigėnaitės

Kaip jūs galvojate, kur link mūsų miestas eina kultūrine prasme?

Aš tikiu ir noriu tikėti, kad mūsų miestas yra visiškai veidu atsigręžęs į Europą ir yra neatskiriama jos dalis. Tikiu, kad visus 700 metų tie procesai buvo europėjimas – su vienu kitu sutrikdymu, žinoma, bet tai yra tikrai Europos miestas iki pačių savo pašaknų. Aš asmeniškai, lygindamas, kas buvo prieš trisdešimt metų ir dabar, tikrai to europietiškumo, geriausia šio žodžio prasme, įvairovės, atvirumo, demokratijos, laisvės veikti, laisvės kažką daryti, matau; tikrai per trisdešimt metų Vilniuje tai užaugo kaip medis.

Urtė Neniškytė: Vilniaus erdvinis atvirumas

Kas jums yra šis miestas?

Vilnius yra mano miestas, esu vilnietė, čia užaugusi ir sugrįžusi. Jaučiuosi esanti Vilniaus žmogus. Ir nors beveik aštuonerius metus gyvenau Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje, į Vilnių visada grįždavau kaip į namus. 

Vilnius man – pirmiausia žaliosios erdvės, o kadangi gyvenu aukštai ir beveik miške, iš mano namų matosi visos jo pusės. Tos žaliosios erdvės svarbios man, jas noriu parodyti ir tiems, kas atvyksta, – tai įvairūs parkai, bet jie – tikri miesto miškai. 

Kai galvoju apie savo Vilnių, jis man siejasi su atskirais miesto fragmentais, jame dar yra man nepažinių vietų.

Man Vilnius yra atviras. Ir labai skirtingais aspektais. Grįžus iš tokių šalių kaip Italija, kur miestuose tiesiog nėra vietos, kur palikti automobilį, o visur daug žmonių, mane visada apimdavo jausmas, dėl kurio norėdavosi gyventi čia, – tai erdvinis atvirumas. Mes čia turime vietos būti. Tai susiję ir su atvirumu idėjoms. Mums yra vietos Vilniuje kurti, atrasti naujus dalykus, išvystyti naujas idėjas, atnešti to, ko čia dar nebuvo. Vilniuje mes turime daug vietos augti.

Nuotr. G.Skaraitienės, BNS

Ar galima pasakyti, kad Vilnius yra mokslo miestas?

Jis yra IR mokslo miestas. Nemanau, kad mokslas yra Vilniaus įvaizdžio dalis, bet kas man atrodo svarbu ir kas yra labai gera – kad galime pasidalyti patirtimi su atvykstančiais mokslininkais iš kitų šalių. Kad ir Vilniaus universiteto Saulėtekio  miestelis, kuris vis dar auga ir kuriasi. Jis yra visiškai toks kaip geriausi Europos ar JAV universitetų miesteliai, kuriuose didžiulė talentų, technologijų, galimybių koncentracija. 

O jei pasižiūrėsime į kitą miesto pusę, mažiau matomą ir mažiau pažinią žmonėms, kurie nėra vilniečiai, mes juk turime visas aukštąsias technologijas, susijusias kad ir su „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Geografiškai mokslo ir technologijų centrai išsidėstę pakraščiuose, tad tikėtina, kad dėl to jie netampa Vilniaus veido dalimi, nors mokslo Vilniuje turime labai daug. 

Gal mieste yra ir daugiau dalykų, kurių vis dar nesimato?

Aš nemanau, kad viskas visiems turi matytis. Turbūt kiekvieno miesto žavesys yra tas, kad jie šiek tiek nepažinūs ir kad kiekvienas atrandame tam tikras paslaptis, kurios yra mums svarbios. Mokslas yra vienas iš tų dalykų – man nuostabu girdėti, kai atvykę mokslininkai iš užsienio čia nustemba: „Oh, wow!“, pamatę filmukus, sukurtus apie mūsų centrą, ir pagiria, kaip nuostabiai mes čia įsikūrę. Iš tikrųjų tai puiki aplinka dirbti. 

Yra šūkis: „Vilnius jaunas“ – kaip jūs matote Vilniuje jaunystę?

Labai rizikingas šūkis. Jei galvojame, koks Vilnius šiuo metu kuriamas, galime pamanyti, kad jis – tik jaunų žmonių miestas. Nenorėčiau, kad Vilnius būtų tik jaunimo miestas. Manau, kad miesto vertybė yra įvairovė, amžiaus įvairovė – irgi. 

O jei turėsime galvoje Vilniaus kaip miesto jaunystę, o jam tuojau sukaks 700 metų, – mums, žmonėms, atrodo nemažai, bet miestui tai labai nedaug. Seniausiems pasaulio miestams daugiau kaip 10 tūkstančių metų, tad palyginti su jais Vilnius – tik darželinukas, kuris dar ne viską moka, kuriam dar ne viskas pasisekė, kuris dar ieško savęs su visais privalumais ir savais iššūkiais. Tai turbūt neišvengiama miesto augimo dalis.

Kas tau gera Vilniuje?

Man šitame mieste gera būti. O gyventi visada norėjau ten, kur man gera būti. Vilniuje aš jaučiuosi savo erdvėje. Miestas šiuo metu suteikia neribotas galimybes, ką galima jame nuveikti. Tam tikra prasme atsiranda nerimas, kad viso to nebegali aprėpti, bet tai geros pamokos išmokti išsirinkti: o ką iš tiesų tu nori daryti?