Pašilaičiai

XX a. 9 deš. Miestų statybos projektavimo instituto architektas Sigitas Kuncevičius, konstruktorius Sergejus Michailovas, vyriausiasis inžinierius Algimantas Blažys suprojektavo tipinę 1284 vietų, 33 klasių mokyklą. Nuo ankstesnių ji skyrėsi uždaru vidaus kiemu, rekreacinėmis erdvėmis pirmame ir antrame aukštuose, dviejų lygių biblioteka, didele valgykla, dviem autonomiškomis sporto salėmis, erdvia aktų sale. Pastatas racionaliai suskirstytas zonomis, puoštas postmodernistinėmis interjero detalėmis. 1989 m. atidaryta mokykla tokia buvo pirmoji Lietuvoje – ateities mokyklų prototipas. Neatsitiktinai straipsnis apie būsimą mokyklos pastatą architektūros ir statybos žurnale buvo pavadintas „Rytdienos mokykla šiandien“. Vėliau šio projekto mokyklos su nedidelėmis korekcijomis statytos ir kituose Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose (Fabijoniškėse, Pilaitėje) bei kituose miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje).

Minint Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir kitų aukštų Lenkijos pareigūnų žūtį, 2010 m. pavasarį vienoje aukščiausių Pašilaičių vietoje (188 m virš jūros lygio), ant kalvos šalia A. Puškino vardo gimnazijos, pasodintas 96 ąžuolų Tautų vienybės parkas, jame pastatytas rausvo granito paminklas lėktuvo katastrofos aukoms atminti. Visoje 3 ha teritorijoje, buvusiame Pašilaičių kaime, išlikę vaismedžių sodai. Šalia parko įrengtas sporto aikštynas, o ant kalvos sniegingomis žiemomis mėgsta siausti vaikai.

Pašilaičiuose pirmą kartą 120V serijos namai (nuo 1979 m. šios serijos namai statyti Šeškinėje ir Justiniškėse) įgavo laiptuotą siluetą. Dėl laiptuotumo, fasado tektonikos ir reljefinės balkonų apdailos jie ypač pagaulūs šviesos ir šešėlių žaismui. Gražiausiai tai matoma nuo įvairių aukštumų, kurių kalvotame rajone netrūksta – rajono aukštingumas svyruoja nuo 168 iki 193 m virš jūros lygio. Tris laiptuotų blokinių namų mikrorajonus juosia žiedinės gatvės. Kiekvieno jų viduryje – tik pėstiesiems skirta teritorija ir po du vaikų darželius ar pradines mokyklas. Pagal projektą numatyta, kad prie gyvenamųjų namų galės privažiuoti tik specialiosios paskirties transportas, o gyventojai automobilius statys prie žiedinių gatvių, tačiau pastačius rajoną šios tvarkos nebuvo laikomasi. Kiekvieną mikrorajoną juosia ne tik žiedinis pėsčiųjų takas, bet ir asfaltuotas dviračių takas. Šie dviračių takai, įrengti dar XX a. 9 deš., buvo pirmieji visame Vilniuje.

Beveik kiekviename visų trijų blokinių Pašilaičių mikrorajonų kieme suformuotos dirbtinės kalvelės, skirtos ir apsaugoti nuo gatvės triukšmo, ir suteikti malonų estetinį vaizdą, o ir vaikams patinka ant jų žaisti. Didelė dalis Pašilaičių blokinių namų kiemų yra U raidės formos (kraštiniai kiemai – L raidės formos), iš trijų pusių apsupti namų korpusų, o ketvirtą kraštinę uždaro dirbinai suformuotos kalvelės. Todėl kiemai – tylūs ir jaukūs. Išvažiavimai iš jų paprastai įrengti su nuolydžiu, o gatvės įgilintos, kad būtų mažiau triukšmo. Eidami Medeinos gatve atkreipkite dėmesį į tik Pašilaičiams būdingas tarp namų įrengtas arkas ir į laiptinių stogelių, laiptinių, balkonų apdailą.

Grupės SEL lyderis Egidijus Dragūnas dainoje „Kiemas“ rimuoja: „Kiemas, čia yra mano kiemas…“ Ši daina, kaip ir dauguma pirmųjų SEL dainų, yra įkvėptos Pašilaičių ir Justiniškių kiemuose vykusio gyvenimo XX a. 10 deš.

Pašilaičių centre yra išlikusios dvi senos tuopų alėjos, žyminčios buvusio Pašilaičių kaimo keliukų trajektoriją. Įspūdingiausia alėja – tarp Žemynos gatvės ir Pašilaičių prekybos centro. Ji pamažu nyksta, pavieniai medžiai kas kurį laiką nukertami. Šalia alėjos yra sporto zona su krepšinio aikštelėmis ir riedlenčių parku. Šį aikštyną išgarsino grupė SEL – jame filmuoti legendinės dainos „Kiemas“ muzikinio klipo, vieno pirmųjų Lietuvoje, fragmentai. Po ketvirčio amžiaus toje pačioje krepšinio aikštelėje filmuoti Vaido Baumilos ir Justės Starinskaitės dainos „Milijonai“ vaizdo klipo fragmentai.

Architekto Stasio Garucko suprojektuotas prekybos centras „Pašilaičiai“, kurį sudarė universalinė ir daržovių parduotuvės, gyvų žuvų paviljonas, įkurdintas Pašilaičių centre, tarp visų keturių mikrorajonų, duris atvėrė 1986 m. XXI a. pr. kelis kartus rekonstruotas, panaikintos dengtos galerijos. Buvo numatoma, kad visuomeninis prekybos centras bus daug didesnis, tačiau tai nerealizuota. Neužstatyta teritorija, pavadinta Ugnijos skveru, skirta rekreacijai. Tai 1 ha ploto žalia erdvė už Pašilaičių prekybos centro. Čia įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, gimnastikos įrenginiai, treniruokliai, suoliukai, šachmatų stalas, vyksta rajono renginiai, iš kurių ryškiausias – kasmet Pašilaičiuose švenčiamos Užgavėnės. Ugnijos skvere pasodinta bendruomenės Kalėdų eglė ir dekoratyviniai medeliai.

Iš Ugnijos skvero patraukę į monolitinių namų kiemus akivaizdžiai įsitikinsite, kodėl šis mikrorajonas (architektai – D. Ruseckas ir A. Lėckienė) buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos geriausiųjų 1988 m. architektūros kūrinių apžiūroje. Kiekvienas triaukščių korpusų butas turi atskirą įėjimą: į butus pirmajame aukšte patenkama tiesiai iš kiemo, o į butus antrajame aukšte – per galerijas. Monolitinio mikrorajono kiemai yra uždari iš trijų ar net keturių pusių, todėl čia labai jauku. Kiemų centre – aikštę primenanti erdvė, į kurią patenkama pro arkas ar įėjimus tarp dirbtinių kalvelių. Kitoje namų pusėje prie pirmųjų aukštų butų yra įrengti nedideli privatūs sodeliai. Apėję šiuos namus iš visų pusių ir gerai įsižiūrėję perprasite ir dar vieną projektuotojų gudrybę – namai atrodo tarsi triaukščiai, bet iš tiesų yra šiek tiek aukštesni. Devynaukščių Pašilaičių monolitinių namų stogas yra šildomas – įrengtas techninis aukštas. Kituose Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose tam pašykštėta statybinių medžiagų. Šachmatų tvarka pastatyta 20 tokių namų – penkios grupės po keturis. Iš viso įrengta net 480 butų, kurių plotas – 120 m², o 240 iš jų turi 0,6 aro kiemelius.

Kiekviename Pašilaičių mikrorajone buvo numatyta po rekreacinę erdvę. Realizuota Žemynos gatvės rekreacinė erdvė su fontanu (vietoj 2018 m. nugriauto fontano įrengta medinė renginių pakyla). Žemynos skvere turėjo iškilti ir 10 m aukščio Eimonto Stankevičiaus-Bronzinio skulptūra „Legenda“ iš bronzos lakštų, sukurta 1990 m., tačiau pristigo lėšų jos atvežimo ir įrengimo darbams. Šiame skvere priešais seniūniją vyksta rajono šventės, puošiama Kalėdų eglutė – anksčiausiai visame Vilniuje. Skvero centras iš keturių pusių apsuptas dirbtinai supiltų kalvelių.

Specialiai Pašilaičiams suprojektuoti monolitiniai 16 aukštų namai (architektas – R. Beinortas, konstruktorius – J. Sidaravičius), bet pastatyti tik du – Žemynos ir Medeinos gatvėse. Tokie bokštai, žymintys vartus į Pašilaičius nuo magistralinių Justiniškių gatvės ir Laisvės prospekto, o Gabijos gatvėje – kaip švyturys atvykstantiems iš Rygos, sumanyti kaip viso rajono akcentai, turėję iškilti kiekviename blokiniame kvartale.

Nuo 1989 m. Vilniaus miestas bendradarbiauja su Zalcburgu – ketvirtu pagal dydį Austrijos miestu. Dviejų miestų partnerystei pažymėti viena Pašilaičių alėja pavadinta šio miesto vardu. 300 m ilgio alėjoje įrengti suoliukai, lauko treniruokliai. Vienoje jos pusėje – blokiniai 120V serijos penkiaaukščiai namai, kitoje – 1997–2002 m. pastatytų, anot vietos gyventojų, „amerikietiškojo“ stiliaus daugiabučių namų dvišlaičiais stogais (architektai – G. Blažiūnas ir L. Blažiūnienė) kvartalas.

Alėjos pabaigoje už gyvenamųjų namų – Vilniaus miesto apylinkės teismo pastatas. XX a. 10 deš. pradėto statyti pastato paskirtis turėjo būti kita, bet planai žlugo ir ilgai riogsojo nebaigto statyti pastato griaučiai. Juose buvo nufilmuota dalis 1999 m. populiarios Andriaus Mamontovo dainos „Mono arba stereo“ muzikinio vaizdo klipo.

Pradėtas formuoti 1992–1993 m. Tuo metu čia buvo didžiulė asfaltuota teritorija, patogi privažiuoti automobiliu ir jį pastatyti. Tai buvo ypač aktualu, nes atkūrus nepriklausomybę automobilių skaičius mieste ėmė labai sparčiai augti. 1996 m. pakeitus miesto bendrąjį planą, ši teritorija plėtota kaip vienas lokalinių Vilniaus centrų. Kvartalai buvo užstatomi ne laisvu principu kaip 1986–1990 m. pastatytoje Pašilaičių dalyje, o perimetriniu – prie pat gatvių kaip miesto centre, su komercinei veiklai skirtomis patalpomis pirmuosiuose aukštuose.

Šalia prekybos pastatų imti statyti ir pirmieji mieste vadinamieji „vakarietiški“ gyvenamieji namai. Suformuota alėja su prekybinėmis patalpomis pirmuosiuose aukštuose, jungianti Laisvės prospektą, prekybos pasažą „Pas Juozapą“ ir dviaukštį prekybos centrą „Maxima“ Ukmergės g. Šiame kvartale galima apžiūrėti paskutinio XX a. dešimtmečio gyvenamąją architektūrą: 1995–1997 m. pastatytą 5–10 aukštų daugiabutį su prekybai skirtomis patalpomis (architektai – V. Drėma, R. Dūdėnas), R. Beinorto suprojektuotą pastatą iš 4–5 aukštų gyvenamųjų namų su uždaru vidiniu kiemu ir požemine automobilių aikštele, D. Linarto, G. Blažiūno ir V. Drėmos 1998–1999 m. suprojektuotus administracinės paskirties pastatus.

Dėl didelės pastatų, iškilusių 1993–2002 m., koncentracijos ši miesto vieta yra savotiškas to laikotarpio architektūros draustinis, iliustruojantis tuometes Lietuvos architektūros ir urbanistikos tendencijas.

Keliais etapais 1994–1998 pastatytas ansamblis buvo tapęs tikru Lietuvos vakarietiškėjimo simboliu. Projekto autoriai – architektai J. Jurgelionis ir A. Šarkauskas. 1994 m. automatines duris į prekybos sales atvėręs pirmasis Lietuvoje toks prekybos centras atitiko Vakarų pasaulio standartus. Apie verslininko Juozapo Budrikio įkurtą prekybos centrą „Pas Juozapą“ 1994–1998 m. rašė laikraščiai, žurnalai, buvo rengiami televizijos reportažai. Šis prekybos centras buvo tapęs posovietinio Vilniaus atsigręžimo į Vakarus ir modernizacijos simboliu. Dienraščiuose nuolat spausdinama reklama viliodavo pirkėjus: „Pirmasis Lietuvoje tikras prekybos centras laukia Jūsų!“ Keleriais metais vėliau atidarytame pasaže – pirmojoje Vilniuje dengtoje prekybinėje gatvėje – įsikūrė prabangiausi drabužių, avalynės ir kiti salonai, pirmoji mieste visą parą dirbanti maisto prekių parduotuvė.

Prekybos centre „Pas Juozapą“ nevengė pardavėjomis padirbėti manekenės ir garsios aktorės, rūsyje įkurtame restorane ir bare lankėsi to meto Lietuvos garsenybės, o „Chrysler“ automobilių salono atidaryme dalyvavo pats Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas. Įėjimą į pasažą žymi Šarūno Šimulyno sukurtos skulptūros, administracinio korpuso laiptinėje po neoniniu užrašu „Pas Juozapą“ ir restorane yra išlikę Editos Radvilavičiūtės-Utarienės XX a. pab. sukurti vitražai.