Visų mūsų reikalas
Sutikus Eriką Kielę jums tikrai prireiks laiko patikėti, kad ši tatuiruotėmis, auskarais ir spalvingais rūbais išraiškinga mergina yra chemijos mokslų daktarė, o jos darbas – kruopščiai mikroskopu tirti sienų tapybos sluoksnius. Tačiau užteks kelių minučių, kol įtikėsite visomis Erikos idėjomis. Jos energijai beveik neįmanoma atsispirti. Ir gerai, nes kultūros paveldo ir dizaino srityse besisukančios merginos darbai skirti dalykams, kurie mums visiems turėtų labai rūpėti.
Erika, esi chemikė ir restauravimo specialistė. Kas Tave atvedė į tokią netipinę profesiją?
Kultūros paveldas, o ypač nekilnojamasis kultūros paveldas, man visuomet būdavo patys paslaptingiausi objektai, kurie patraukia ir prikausto dėmesį. Dar prieš pradėdama dirbti šioje srityje, aš mėgdavau lankytis apleistuose dvaruose, senamiesčio pastatuose. Man visuomet buvo taip keista, kodėl tokio grožio statiniai stovi tušti. Lyg niekam nereikalingi.
Tiesą sakant, menas plačiąja prasme mane visuomet labai traukė. Tačiau mokykloje sekėsi chemija, o piešimo niekuomet rimtai nepraktikavau, todėl pasirinkau tuo metu ką tik atsiradusią konservavimo ir restauravimo chemijos specialybę. Dar studijų metu pradėjau dirbti kultūros paveldo srityje ir taip džiaugiuosi, kad įkliuvau! Juk čia nėra monotonijos, atliekant kultūros paveldo tyrimus, kiekvienas objektas yra visiškai kitoks – su sava istorija.
Jei pažvelgtume pro rakto skylutę – kaip atrodo Tavo darbo diena laboratorijoje?
Mano specializacijos (sienų tapyba, polichromija) chemiko-technologo darbas yra gana juvelyrinis. Kone visą dieną mikroskopu žvelgiame į nedidelius paveldo objektuose paimtus mėginius, įvairiomis technikomis bandome nustatyti sluoksnių skaičių, tiriame, iš ko gi tie sluoksniai susidaro – kokia rišamoji medžiaga, kokie pigmentai. Tuomet laužome galvą, nustatydami galimus dažymo etapus, bei paruošiame ataskaitą su rekomendacijomis, koks, analitiškai žvelgiant, yra objektas ir kaip su juo elgtis.
Kokių įdomiausių nutikimų Tau yra įvykę gelbstint miesto paveldą nuo užmaršties?
Pradėjus dirbti laboratorijoje, pamenu, įdomiausia būdavo nuvykus į pastatus, bažnyčias kalbėtis su „rimtais vyrais“ – statybininkais, rangovais, objektų savininkais. Jie niekuomet mūsų nesiklausydavo. Jaunos merginos, nieko jos nesupranta, o dar ir atrodau, švelniai tariant, ne visai „standartiškai“. Tačiau po kelerių metų šis požiūris pasikeitė, matant atliktus darbus, konsultuojant.
O įdomiausias mūsų darbo elementas tikriausiai yra pastoliai, kuriais tenka karstytis, kad paimtum mėginį, tarkime, iš bažnyčios skliautų. Oi, patikėkite, kokiais tik man neteko naudotis – nuo medinių, klibančių lentų, iki bokštelių, kurie juda į visas puses ir, atrodo, tuoj grius! Pamenu, kartą reikėjo paimti aukštai esantį sieninės tapybos mėginį. Ilgokai laukiau bokštelio, o kai jis atvyko, kiek nustebau – bažnyčios viduje nebuvo jokio svorio, su kuriuo būtų galima jį pritvirtinti. Todėl, kol buvau palubėse, judėjau į visas puses, o bokštelį prilaikantis svoris buvo keturi bažnyčios darbuotojai. Baimės buvo pilnos kelnės. Bet viskas baigėsi gerai, mėginiai paimti, o objektas – ištirtas!
Be to, kad esi chemijos mokslų daktarė, dirbi kultūros paveldo srityje, esi ir drabužių kūrėja! Ar prekės ženklo „Second ME“ kolekcijose galime atrasti Vilniaus įkvėptų rūbų?
Aš praktiškai visą savo laiką – tiek darbo, tiek laisvalaikio – leidžiu Vilniaus senamiestyje. Senamiestis man visuomet yra didelis įkvėpimo šaltinis kartu su čia gyvenančiais, atvykstančiais, praeinančiais žmonėmis. Senamiesčio atmosfera yra ypatinga, artima, sava, gyva ir nuolat šurmuliuojanti. Tad „Second ME“ radosi iš poreikio drabužiams, kurie būtų tinkami nuo ryto iki vakaro, nuo ėjimo į darbą iki vakarėlio. Juk senamiestyje nutinka daugybė įdomių situacijų, kai norisi jaustis patogiai, nevaržomai ir gražiai. Nesvarbu, ar leistumeisi į pažintinę ekskursiją, laipiotum per tvoras, ar eitum į oficialų susitikimą. Tad tikrai taip, mano kuriami rūbai yra įkvėpti Vilniaus, senamiesčio ir nuotykių, kurie čia nutinka kasdien. Drabužiai, tinkantys intensyviai gyvenančiam žmogui, mėgstančiam natūralias medžiagas, tvarią ir etišką madą.
Abi Tavo veiklos sritys – paveldas ir dizainas – turi visuomeninę išraišką. Esi renginių „Heritas“ ir „Lokacija“ sumanytoja ir vadovė. Kodėl nusprendei juos rengti, kas Tave įkvėpė ir motyvavo?
Aš esu toks šiek tiek išprotėjęs, idėjinis žmogus, kuris stengiasi visa savo veikla nešti naudą miestui, visuomenei, tiesiog žmonėms. Tame, ką veikiu – ar tai būtų kultūros paveldas, ar drabužiai, kuriuos kuriu, ar dizaino, meno renginiai – matau didelę prasmę. Kadangi esu žmogus „iš apačios“, kuris dirba sistemoje, dalyvauja kituose renginiuose, dažnai pasigendu nuoširdumo, paprasto žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti apie tai, kas blogai, kaip tai reikėtų spręsti, pasigendu bendradarbiavimo tarp įvairių įstaigų, nes pastaruoju metu Lietuvoje visi tapę inidividualistais. O aš esu komandos žmogus. Todėl renginiais, kuriuos organizuoju, siekiu suburti bendruomenes žmonių, kurie yra neabejingi. Kurie nori augti, tobulėti, skleisti žinią apie savo darbo pobūdį ir kartu spręsti problemas.
Kalbant apie „Heritas“ – kultūros paveldo tematika yra labai jautri, o viešų renginių, skirtų visuomenei, kuriuose žmonės galėtų susipažinti su specialistais, įstaigomis, kurios dirba šioje srityje, ir tiesiog išsiaiškinti, paprastai, žmonių kalba, kaip jiems elgtis su paveldo objektais, nėra. Todėl čia siekiu suburti visą spektrą specialistų, mėgėjų, profesionalų, bet kartu ir visuomenės atstovų, bendruomenių, entuziastų, kuriems rūpi kultūros paveldas. Pristatyti paveldą per praktiką ir edukaciją, per gyvą prisilietimą. Tikiu, kad kurdami bendradarbiavimo tiltus bei asmeninį ryšį su paveldu mes turėsime kiek kitokį požiūrį ir suprasime, kad kultūros paveldas yra visų mūsų reikalas.
O „Lokacija“ atsirado dėl to, kad viešojoje erdvėje pasigedau renginio, kuris dizainą ir meną pristatytų per praktiką, pažinimą ir edukaciją. Kiekvienas supranta, kad rankų darbo daiktai, paveikslai, drabužiai ar kad ir kas tai būtų turi didelę vertę. Tačiau dirbdama šioje srityje pastebėjau, kad žmonės yra pamiršę, ką reiškia rankų darbo daiktas. Juk pats įdomiausias aspektas yra procesas. Todėl renginyje „Lokacija“ stengiamės šiek tiek atverti kūrėjų studijas, organizuojame kūrybines dirbtuves, kurių metu kiekvienas gali įsijausti ir pabūti vieną dieną menininku, kūrėju, susipažinti su meno atsiradimo procesu. Skatiname atsakingą vartojimą, tvarią madą, autentiškumą ir „pasidaryk pats“ filosofiją.
„Heritas“ renginys vyksta ypatingoje erdvėje – Ramintojos (Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos) bažnyčioje. Kodėl pasirinkote šią vietą?
Aš vis stebėdavausi, kodėl šioje ypatingoje vietoje niekas nevyksta. Susidarė toks įspūdis, lyg bažnyčia ilgai stovėjo laukdama, kol bus atrasta. Mistiška, uždaryta, visuomenei neprieinama. Lyg ji budėtų laukdama išgelbėjimo iš sąstingio. Kai bažnyčią perdavė Vidaus reikalų ministerijai, kun. Algirdas Toliatas čia subūrė nuostabią bendruomenę, kuri yra labai atsakinga ir neabejinga kultūros paveldui. Tiesą sakant, toks jausmas, kad ši bažnyčia pati pritraukia žmones. Neabejingus žmones, kurie stengiasi padėti. Kadangi „Heritas“ idėja yra kiek įmanoma savanoriškai prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo ir pažinimo, suvienijome jėgas ir kiek galėdami pirmojo renginio metu padėjome bendruomenei – kartu su specialistais, meistrais, restauratoriais tvarkėme stogą, sieninę tapybą, kitas erdves.
Ramintojos bažnyčia yra unikali vieta, kurios istorija – išskirtinė. Atrodo apleista, tačiau toli gražu tokia nėra. Ši erdvė turėjo gausybę istorinių vingių, kurių metu drastiškai pakeistas bažnyčios interjeras. Todėl ji pritraukia tuos, kam patinka neišblizginti paviršiai, o konceptualios, unikalios erdvės, kuriose yra laisvė kurti. Tad ši vieta, galima sakyti, pati pasirinko „Heritas“.
Be vienbokštės gražuolės Ramintojos bažnyčios, kuriuos gal dar mažai kam atrastus Vilniaus pastatus rekomenduotum aplankyti?
Tikrai rekomenduoju užsukti į A. Mickevičiaus biblioteką! Kadangi ir pačiai teko atlikti kai kurių paviršių tyrimus, lankytis objekte tvarkybos metu ir po jų – restauruoti, atkurti interjerai, įdomiausios istorijos, atradimai – tikrai verti dėmesio. Žinoma, M. Mažvydo biblioteka – puiki erdvė tiek darbui, tiek įspūdžiui susidaryti, kaip dera modernus, šiuolaikiškas požiūris su paveldo įveiklinimu. Pastaruoju metu bunda ir senamiesčio kiemai, gatvių, kvartalų bendruomenės. Tad labai rekomenduoju pasivaikščioti po Stiklių g., kur kaip tik yra atverti kiemeliai, kurie anksčiau nebuvo lengvai prieinami. Smalsaukite, atraskite perėjimus per kiemelius, kurie jungia senamiesčio gatveles, pavyzdžiui, Nykštukų perėja.
Teksto autorė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė | Nuotraukų autorė Agnė Katmandu
Šį interviu galima rasti ir Neakivaizdinio Vilniaus žurnale.
Plačiau apie renginį „Heritas“ – heritas.lt | Plačiau apie renginį „Lokacija“ – lokacija.lt
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.