Stoviniuodama greta vieno seniausių Rotušės aikštės pastatų žvelgiu į nedideles medines duris ir kuklų stilingą užrašą „Kazio Varnelio namai-muziejus“. Atrodo, jog netrukus užeisiu į nedidelį gyvenamąjį butą, o viduje lauks garbaus asmens darbo stalas, knygų lentyna, na ir dar keli asmeniniai daiktai. Nežinant net neįmanoma įsivaizduoti, jog už šių durų – beveik du tūkstančiai kvadratinių metrų ekspozicinių erdvių, keturios dešimtys į meno labirintą susipynusių salių ir stebinantys optinės dailės kūriniai.
K. Varnelio studija po menininko mirties taip pat tapo ekspozicijos dalimi. Tai neabejotinai paveikiausia muziejaus erdvė
Rinko kolekciją Lietuvai
„Tai nėra memorialinis muziejus“ – pabrėžia menotyrininkė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, mums dar stovint fojė. Apie šių meno namų įkūrėją profesorių Kazį Varnelį galima kalbėti dviem kryptimis – tai optinio meno kūriniais Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėjęs tapytojas, lygiai taip išskirtinį skonį turėjęs kolekcininkas. Nuo pastarosios asmenybės pusės ir pradėjome.
Tik užėjus į muziejų jau prieangyje ant sienų galima išvysti pirmuosius K. Varnelio sukauptai kolekcijai priklausančius XVI-XVII a. Lietuvos žemėlapius. Senosios grafikos kolekciją menininkas pradėjo kaupti dar 1943-1945 m. studijuodamas Vienos vaizduojamojo meno akademijoje. Pokariu išvykęs į JAV toliau išskirtinį dėmesį skyrė lituanistinėms vertybėms – knygoms, grafikos, dailės kūriniams, žemėlapiams. Pastarųjų rinkinys vienas turtingiausių Lietuvoje, susidedantis iš daugiau nei 300 egzempliorių.
Muziejuje galima išvysti netikėtų derinių tarp sena ir nauja.
Vėliau Varnelio kolekcijoje atsiranda ir Vakarų Europos menininkų kūriniai. Pirmajame muziejaus aukšte galima išvysti XV-XIX a. garsių skulptorių, tapytojų, keramikų darbų. „Jis norėjo, kad Lietuva turėtų aukšto lygio kolekciją. Tai, ką galima pamatyti Vakaruose, kad ir mažesniu masteliu“ – priduria Aistė.
Svajonė parvežti ir padovanoti savo vertybių rinkinį laisvai Lietuvai išsipildė. 1998 m. profesorius grįžo ir pats ėmėsi kurti būsimo muziejaus erdves. Tai, kaip įrengtos ekspozicijos, taip pat atskleidžia išskirtines Varnelio estetines pažiūras. Netikėti deriniai tarp sena ir nauja, vizualiniai žaidimai su spalvomis ir paties pastato architektūra – unikalūs šio muziejaus bruožai, dėl kurių, anot menotyrininkės, jis pats savaime turėtų būti vertinamas kaip meno kūrinys.
Išskirtinis kolekcininko dėmesys vizualumui atsiskleidžia ir namų-muziejaus bibliotekoje. Knygos čia išdėstytos ne pagal autorius ar temas, o pagal savininko vizualinį užmanymą. Tai veikianti biblioteka – joje galima lankytis studijų, mokslo tikslais iš anksto susitarus. Tačiau nenuostabu, jog taisyklės itin griežtos – tik viena knyga iš lentynos vienu metu. „Autentiška struktūra, apgalvotas išdėstymas, forma, ritmas.. Tai taip pat yra meno kūrinys,“ – bibliotekos išskirtinumą apibūdina Aistė. Varnelio sukauptas knygų rinkinys svarbus visos Lietuvos mastu – kai kurie dabar fonduose saugomi XVI-XVII a. egzemplioriai yra vieninteliai pasaulyje.
Lankytojams muziejus duris atvėrė po trijų metų kūrybinio proceso – 2001 m., o pats profesorius su žmona įsikūrė tame pačiame pastatų komplekse. Šiandien galima aplankyti šeimos gyvenamuosius kambarius, kuriuose išlikę nemažai autentikos.
Garsus optinio meno kūrėjas
Rinkdamas vertybes į savo kolekciją K. Varnelis tuo pat metu ir pats aktyviai kūrė. Gyvendamas Čikagoje jis buvo produktyvus ir geidžiamas tapytojas. Būtent tuomet, 7-8 dešimtmetyje nutapyti paveikslai išgarsino Čikagos koledžo profesorių kaip optinio meno kūrėją. Labai griežta kompozicija, aštrūs kampai ir nematyti jokio potėpio – sunku patikėti, jog darbai sukurti tik teptuku. Įspūdingi didelio formato kūriniai įtraukia žiūrovo akis į žaidimą geometrinėmis figūromis, šešėliais. Įdomu, jog tapytojo įkvėpimu neretai tapdavo lietuvių liaudies ornamentikos motyvai.
Tapytojas išgarsėjo savo optinio meno kūriniais
Vėlesniame gyvenimo etape, K. Varneliui palikus didelio miesto šurmulį ir persikėlus į sodybą Stokbridže, menininko stilius keitėsi. Darbuose atsirado daugiau laisvės, neapibrėžtumo, įvairių su gamtos pasauliu siejamų simbolių.
Nors abiejų laikotarpių kūryba tikrai skiriasi, abu menininko tapybos stiliai ir šiandien atrodo labai novatoriški. Prabėgo 3-4 dešimtmečiai, tačiau paveikslai puikiai dera prie modernaus interjero. Apie K. Varnelio kūrybos išliekamąją vertę spręsti leidžia ir tai, jog jo kūrinių yra įsigijęs garsusis Gugenheimo muziejus Niujorke. Lietuvos meno rinkoje šis tapytojas kol kas sutinkamas retai, tačiau, pasak menotyrininkės, susidomėjimas auga ir tai tik laiko klausimas. Menininko žinomumą tikrai sustiprins ir šio muziejaus sprendimas plačiau atverti duris visuomenei – du dešimtmečius čia apsilankyti pavykdavo tik iš anksto susitarus, o nuo šios vasaros galima laisvai atvykti ir įsigijus bilietą apžiūrėti dalį ekspozicinių erdvių.
Keliaujant per parodų erdves verta atkreipti dėmesį į paveikslų pavadinimus. Tai dar vienas menininko kūrybos žaidimas. Dalis pavadinimų nieko nereiškia, kai kur galbūt galima įžvelgti nuorodas į senąsias civilizacijas, tačiau svarbūs yra patys garsiniai sąskambiai. Muzika, ritmas K. Varneliui buvo labai reikšmingi. Kurdamas jis visada klausydavo klasikinės muzikos, ypatingai mėgo Džiuzepę Verdį. Aistė atskleidė, jog ateityje muziejaus lankytojus turėtų pasitikti profesoriaus mėgtas muzikinis takelis.
Ypatingai muzika nuskambėtų K. Varnelio tapybos studijoje, kuri šiandien taip pat yra muziejaus ekspozicijos dalis. Grįžęs į Lietuvą menininkas toliau kūrė, čia, savo namuose. Šiandien įžengus į studiją apima nuostaba. Didžiulė prietemoje skendinti erdvė, sienose atidengti buvusių gotikinių pastatų frontonai, menininko darbai ir įrankiai – nors ši pastato dalis kūrėjui esant gyvam nebuvo kruopščiai apgalvotos muziejaus ekspozicijos dalis, dabar vizualinis ir atmosferinis poveikis neabejotinai stipriausias čia.
Studijoje ant lentynos padėta paties menininko portretinė nuotrauka. „Man tai yra vienas gražiausių K. Varnelio atvaizdų, labai gerai atskleidžiantis jo charakterį. Labai stilingas žmogus, ir tas kipšiukas akyse,“ – trumpai apie tapytojo ir kolekcininko asmenybę užsimena menotyrininkė, su šypsena pridurdama, kad šis mėgo bendrauti ir pašnekovus vaišindavo „atomine kavute“ – po trečio puodelio jau sukdavosi galva.
Kur?
„Kazio varnelio namai-muziejus“, Didžioji g. 26, Vilnius.
Darbo laikas: II-VII 10:00-18:00.
Bilieto kaina asmeniui: 3 EUR (galimos nuolaidos).
Pastaba: įsigijus standartinį bilietą lankytojams atvira dalis ekspozicijos. Norint patekti į visas muziejaus erdves (įskaitant tapytojo studiją, biblioteką) būtina iš anksto užsisakyti išplėstinę ekskursiją. Platesnė informacija lnm.lt.
Teksto autorė – Viktorija Bružaitė, nuotraukos – Igno Nefo
Šį pasakojimą galima rasti ir Neakivaizdinio Vilniaus žurnale, platinamame Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.