Laiko skaičiavimas Vilniuje: (ne)dingę sostinės laikrodžiai
Valandomis, minutėmis, sekundėmis bėgantis laikas – ne gamtos duotybė, o žmogiškojo susitarimo reikalas. Istoriškai laiko matavimas tapo ženklu, liudijančiu tam tikrų žmonių grupių stiprybę ir autonomiją. Nenuostabu, kad pilys ir universitetai, vienuolynai ir miestai siekė valdyti laikrodžius, tuo pačiu prietaisu pranešdami apie šventes ar artėjančius pavojus.
Šių metų kovo 2 dieną 3 valandą nakties suskambo Lukiškių bažnyčios varpai. Iš miegų pažadinti aplinkinių namų gyventojai puolė prie telefonų ir ieškojo informacijos: ar mirė popiežius? Epidemijos pradžia? Kas vyksta?
Įvyko klaida. Sisteminis trikdis, pasak bažnyčią prižiūrinčių dominikonų, greičiausiai sukeltas elektros svyravimų, paveikęs varpų valdymo sistemą. Iš miegų pažadinti Lukiškių rajono gyventojai iš karto palaikė griausmingą varpo skambesį prasmingu signalu. Tai – ne atsitiktinai suskambusi mašinos signalizacija, o senojo miesto sirena.
Paauksuoti, į keturias pasaulio šalis atsukti laikrodžio ciferblatai teturi valandinę rodyklę, papuoštą pusmėnuliu. Jis, kaip viena mėnulio fazių, anksčiau pasitarnaudavo laikui skaičiuoti.
Naktį gaudęs didysis Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpas – ne laikrodžio dalis. Tokiu varpu žymimas sakralus, išskirtinis laikas, kviečiama į mišias, pranešama apie vestuves ar laidotuves. Įprastai laiką skelbiantys varpai nuo kitų skiriasi savo proporcijomis. Jų skersmuo, palyginus su aukščiu, kur kas didesnis, todėl jų dūžiai mažiau aidūs, juos lengviau suskaičiuoti. Laikrodžio bokštų varpai muša valandas ir valandos ketvirčius. Kai kurie senieji laiko matavimo prietaisai nė neturėjo ciferblatų, o valandas ir valandų ketvirčius pranešdavo tik varpo dūžiais. Iki šių dienų archajišką vaizdą išlaikę viešieji laikrodžiai turi tik valandinę rodyklę.
Pasak technikos istoriko, laikrodžių tyrėjo profesoriaus Liberto Klimkos, ilgą laiką žmones labiau domino estetinis ir funkcinis, o ne inžinerinis gaminio tobulumas. Pavyzdžiui, viduramžių miesto laikrodis galėjo būti išpuoštas auksinėmis gėlėmis, rodyti laiką ir dieną, planetų padėtis ir mėnulio fazes, tačiau taip pat kasdien išsiderinti. Iki pat XVII amžiaus mechaniniai laikrodžiai buvo itin netikslūs ir turėjo būti nuolat derinami pagal saulės laikrodį. Saulės, mėnulio motyvų iki šiol aptinkame laikrodžių dailėje. Saule ir astrologiniais ženklais papuoštas naujas, tačiau renesanso ar ankstyvojo baroko estetiką atliepiantis Valdovų rūmų saulės laikrodis. Subtilų mėnulį pamatysime ir ant kiekvieno iš keturių Vilniaus katedros varpinės laikrodžio ciferblatų.
Kaip skamba laikas varpinėje
Katedros varpinė nuo XIX amžiaus tapo svarbiausiu viešuoju miesto laikrodžiu. Varpinės laikrodis į bokštą įkeltas XVII amžiuje. Kelių kartų laikrodininkų derintas ir prižiūrėtas jis veikė iki pat mūsų amžiaus pradžios, kai sunkų ir masyvų dantračių mechanizmą pakeitė elektromechaninis, „prisukamas“ kelių mygtukų kombinacija ir prižiūrimas tarptautinės bendrovės. Senasis mechanizmas tapo istorinės bokšto ekspozicijos dalimi. Tiesa, varpinės laikrodis ir dabar išlaikė tam tikrus senuosius, archajiškus atributus. Paauksuoti, į keturias pasaulio šalis atsukti laikrodžio ciferblatai teturi valandinę rodyklę. Jos „uodega“ papuošta pusmėnuliu, kuris, kaip viena mėnulio fazių, ilgus amžius pasitarnavo laikui skaičiuoti. Valandas ir valandų ketvirčius muša du specialūs varpai, besiskiriantys nuo kitų tiek forma, tiek reikšme.
Senasis Vilniaus arkikatedros varpinės laikrodžio ciferblatas.
Varpinėje iš viso – 16 varpų. Aštuoni iš jų bokšte liko nuo sovietmečiu planuoto rengti kariljono, šeši didieji (visi arba po vieną) skelbia simbolines valandas: dienos pradžią pusę aštuonių ir pabaigą aštuntą valandą, pamaldų laiką, valstybines šventes. 2019 metais varpų gaudimas lydėjo 1863–1864 metų sukilimo dalyvių laidotuvių ceremoniją. Varpai yra krikštijami, jiems suteikiami šventųjų ir palaimintųjų vardai.
Laikrodžio varpų skambėjimo principas kitoks. Jų nereikia išsiūbuoti, jie neturi liežuvių. Šalia mažojo varpo įtaisytas plaktukas smūgiuoja tiek kartų, kiek valandos ketvirčių suskaičiuota: vienas, du, trys. Keičiantis valandoms nuaidi keturi dūžiai ir po trumpos pauzės darbo imasi didesnio varpo plaktukas, suduodantis tiek smūgių, kiek yra valandų. Rotušės laikrodžių veikimo principas galėjo būti panašus.
Sunkus ir masyvus laikrodžio mechanizmas taisytas kelis kartus, jo kaltiniame rėme įrėžta 1803 metų data liudija pastarąjį didesnį laikrodžio remontą.
Rotušė be savivaldos simbolio
Neįmanoma kalbėti apie miesto laikrodžius nepaminint rotušės. Apie prapuolusį jos barokinį bokštą jau rašyta šio žurnalo vasaros numeryje (Kosto Biliūno straipsnyje „Vilniaus baroko mirtis“), telieka pridurti, kad architektas Laurynas Gucevičius, projektavęs dabartinę klasicistinio stiliaus rotušę, taip pat buvo numatęs masyvų laikrodžio bokštą, aukštesnį už pagrindinį pastatą kone du kartus. Deja, bokštas taip ir neiškilo, o pagrindinio miesto laikrodžio funkciją perėmė katedros varpinė. Kaip teigia L. Klimka, tai lėmė lėšų stygius ir savivaldos suvaržymai. Laikrodis nuo viduramžių buvo savivaldos simboliu, reiškiančiu gyvenimą savo ritmu, sava tvarka. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi miestų savivaldos praktiškai nebeveikė, todėl laikrodžio klausimas daugiau nebebuvo keliamas.
Visa tai – praeityje, tačiau noras turėti laikrodį šalia rotušės išliko, jau kelis dešimtmečius puoselėjama jo atstatymo idėja. Dalis Vilniaus kultūrininkų bendruomenės teikia pasiūlymus jį atstatyti privačiomis lėšomis. Vienas iniciatyvos rėmėjų L. Klimka, šiais metais išleidęs knygą apie rotušės ir jos laikrodžio istoriją, pabrėžia, kad Europoje šalies sostinė be pagrindinio savivaldos laikrodžio – retas dalykas. Tai – simbolis, pabrėžiantis senosios autonomiškų miestų tradicijos tąsą, tačiau pats aparatas neturi būti senoviškas ir tradicinis. Išvaizda – diskusijų reikalas. Nėra prasmės lipdyti bokšto prie istorinio rotušės pastato, todėl tai galėtų būti ir šiuolaikinės technikos šedevras.
Atsirado po trisdešimties metų
Prieš kelerius metus Vilniaus universiteto ir miesto bendruomenę pasiekė svarbi žinia: atrastas kone dingusiu laikytas observatorijos laikrodžio mechanizmas. Jis bokšte įkurdintas XIX amžiaus antrojoje pusėje ir tarnavo universitetui daugiau nei šimtmetį. Laikrodis nukeltas maždaug 1987 metais, pradėjus restauruoti bokštelį, po to laiko į savo vietą negrąžintas.
Vilniaus katedros varpinės laikrodžio mažasis varpas, mušantis valandos ketvirčius.
Kaip rašo universiteto darbuotoja Nijolė Bulotaitė, mechanizmo paieškos prasidėjo varpų meistrui Sauliui Stulpinui pasiūlius atkurti senąjį bokšto laikrodį su varpu. Po varginančių paieškų, apklausus kone visą miesto laikrodininkų ir restauratorių bendruomenę, jis buvo rastas bibliotekos saugyklose. Laikrodį apžiūrėjo profesorius L. Klimka ir paaiškėjo, kad reikia atkurti keletą detalių ir svarsčius, iš naujo pritaikyti bokštelį. Pasak specialisto, neišlikę senieji ciferblatai yra gerai dokumentuoti, jų dydis atitinka observatorijos bokšto langelius, todėl juos atkurti nebūtų problema. Bendrai laikrodžio atkūrimas – daug laiko ir išteklių reikalaujantis procesas, tačiau galime būti užtikrinti, kad šio amato profesionalų Lietuvoje tikrai turime. Šiuo metu laikrodis saugomas universiteto muziejuje.
Laukdami senojo mechanizmo atkūrimo, pakėlę galvas į viršų bažnyčių bokštuose ar ant modernių fasadų galime suskaičiuoti dar dešimtis naujų, senų ar net sustojusių laikrodžių. Užsimerkę – skaičiuoti laikrodžių varpų dūžius.
Daugiau:
Vilniaus katedros varpinė
Katedros a. 2
www.bpmuziejus.lt
Teksto autorė Laura Misiūnaitė. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotr.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 7-ojo, rudens numerio.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.