Pagrindinės Vilniaus senamiesčio arterijos – Vokiečių ir Didžioji gatvės – laiko apglėbusios nedidelį širdies formą primenantį siaurų gatvelių ir kiemų kvartalą. Daugelis neabejotinai žinotų Stiklių gatvę ir įvardytų vieną aiškią su šia vieta siejamą asociaciją – prabanga, prašmatnumas. Štai ir viskas, ką įprastai pasakytume. „Kvartalo istorija tokia daugiasluoksnė ir nepapasakota“, – teigia dizainerė Julija Janus, įkūrusi „Stiklo kvartalo“ bendruomenę ir siekianti atskleisti vietos savitumą.
Pirmąjį kartą su Julija susitikome aptarti kvartalo kultūrinių maršrutų. Stiklių g. jos įkurtoje stilingoje bendradarbystės (angl. co-working) erdvėje atsiverčiame vietos žemėlapius – Julija brėžia istorinio kvartalo ribas ir dalijasi mintimis, kokie istorijos sluoksniai galėtų būti atskleisti ekskursijose. O papasakoti tikrai yra ką.
Stiklių gatvė. „Go Vilnius” nuotr.
Amatų centras
Kvartalo istorija prasideda dar XVI a., kai čia įsikūrė iš skirtingų šalių atvykę auksakaliai. Ir šiandien kiemeliuose galima aptikti aną laikotarpį menančių architektūros detalių. „Pavyzdžiui, Stiklių g. 16 stovi namas, ant kurio aiškiai matomi dideli skaičiai 1661. Tais metais sklypą įsigijo žydų kilmės auksakalys, dirbęs monetų kalyklose Vokiečių g. (maždaug dabartinio Šiuolaikinio meno centro pastato vietoje)“, – atskleidžia Julija. Istoriškai susiklosčiusi tradicija tęsiasi – šiuo metu kvartale yra net 8 juvelyrikos galerijos, parduotuvės, dirbtuvės.
Greta auksakalių čia darbus pradėjo ir kiti turtingi amatininkai – stikliai. XIX a. dėl gausios stiklo gamybos ir prekybos kvartale buvo net trys Stiklo gatvės – Stiklo 1-oji, 2-roji ir 3-čioji. Šiandien likusi tik viena, kuriai prabangos ir patikimumo atspaudą uždėjo „Stiklių“ viešbutis ir restoranas. Apie savo vardo kilmę įstaiga primena virš įėjimo išpiešta freska, vaizduojančia stiklapūčius, kurių figūros pakeičia ir pagrindinio įėjimo durų rankenas.
Pirmoji miesto spaustuvė taip pat išdygo šiame kvartale. Dar XVI a. pradžioje čia ją įkūrė Pranciškus Skorina, spausdinto rašto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininkas. Užsukus į Stiklių g. 4 kiemelį, pasitinka šią asmenybę įamžinusi skulptūra. Tiesa, skulptoriaus Vaclovo Krutinio sukurta granitinė figūra pastatyta sovietmečiu, be valdžios leidimo. Tuomet buvo nutylima, kam ji skirta, todėl ir pavadinta tiesiog „Metraštininku“.
Amatų kvartalas vis plėtėsi. XIX a. čia kasdien veikė ištisinis gatvių ir kiemų turgus. „Kas negalėjo prekiauti iš rūsių ir pirmų aukštų krautuvių gatvėse, darė tai kiemuose. Gatvės buvo tirštos nuo prekiautojų, amatininkų, lankytojų“, – vietovės istorija dalijasi menininkė.
Šiaurės Jeruzalė
Kitas svarbus Stiklo kvartalo istorijos rakursas – žydų getas. Tačiau ne tas, apie kurį iškart pagalvojame dėl kraupios XX a. istorijos. Pastarieji įvykiai stipriai užgožia pozityvią kvartalo, kaip judaistikos centro, praeitį.
Dar XVII a. karalius Vladislavas Vaza suteikė privilegiją šiame kvartale kurtis žydų getui, kuriame bendruomenė galėjo laisvai gyventi savo religinį ir kultūrinį gyvenimą. Čia veikė Didžioji sinagoga – viena didžiausių žydų religinių institucijų visoje Rytų Europoje, milžiniška judaistikos leidinių biblioteka, daugybė mažesnių sinagogų ir ješivų ( religinių mokyklų) pagrįstai leidusių Vilnių vadinti Šiaurės Jeruzale. XVIII a. kvartale gyveno garsus žydų dvasinis lyderis, pasaulinio garso Toros ir Talmudo aiškintojas Gaonas Elijahu, apie kurį primena paminklas Žydų g.
Antrojo pasaulinio karo įvykiai bei vėliau sekęs sovietinės valdžios požiūris lėmė, jog žydų religinis-kultūrinis centras buvo sunaikintas. Tačiau Julijos teigimu, vietovė vėl pamažu traukia litvakų palikuonis: „Šiuo metu kvartale yra nemažai verslo ir kultūros įstaigų, meno galerijų, kurių savininkai ar darbuotojai yra žydų kilmės vilniečiai, čia užsidirba studentai iš Izraelio. Apie kvartalo identitetą užsimena raudonos nuo blogio saugančios apyrankės, šešiakampės žvaigždės motyvai juvelyrų krautuvėse, košeriniai pusryčiai vietiniame viešbutyje, aškenazi (žydai, kilę iš rytų europos) bulvių patiekalų ir silkės receptų atgarsiai tradicinio lietuviško maisto restoranuose, Toros interpretacijos žydų kilmės menininko darbuose.“
Julija Janus kuria naują įvaizdį senamiesčio kvartalui – kviečia atrasti pamirštas istorijas ir ypatingą atmosferą. Agnės Katmandu nuotr.
Prikeliamas ir kultūros paveldas. Pastaruosius kelerius metus vykdomi Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai atskleidė, jog po žeme slepiasi nemažai išlikusių vertybių. Kasinėjimai bus tęsiami ir šią vasarą, o archeologai planuoja visiems atverti vartus į istorinių tyrimų aikštelę ekskursijų metu.
Priminti šviesiąją istorijos pusę padeda ir naujas kvartale vykstantis gatvės meno projektas „Sienos prisimena“. Kūrėjos pasitelkia autentiškas tarpukario Vilniaus žydų nuotraukas, jas meniškai interpretuoja ir perkelia ant sienų. Taip siekiama prikelti laikotarpį, kai čia gyvenę žmonės buvo tiesiog laimingi.
Gatvės meno projektas „Sienos prisimena“ prikelia tarpukario žydų gyvenimo akimirkas. Agnės Katmandu nuotr.
Ateities vizija
„Kiekvienas namas kvartale slepia kiemelį, įdomų architektūrinį elementą, turtingą istoriją“, – pastebi Julija. Tačiau priduria, jog iki šiol vietovei trūko savito identiteto, iniciatyvų, kurios pritrauktų didesnį žmonių susidomėjimą. Būtent šiais klausimais užsiima vietos verslininkus apjungusi „Stiklo kvartalo“ bendruomenė. „Ieškome dialogo su miestu ir su visais kvartalo akcininkais bei investuotojais tam, kad suderintume jo viziją ir siektume bendrų tikslų. Mūsų kelias – kūrybinga vietokūra, padedanti miesto dalims moderniu būdu atskleisti ir padidinti vietos savitumą.“
Juvelyrinė miesto širdis tikrai turi kuo patraukti. Atgimstantis „Stiklo kvartalas“ vilioja ekologinio dizaino, tvaraus meno kūrėjus. Greta vietos restoranų, turinčių tvirtą gero maisto reputaciją, atsiranda naujos įdomios vietos. „Viena iš naujausių – „Augustas ir Barbora love story café“, kurios interjeras toks jaukus, jog atrodo, kad sėdi žydinčiame sode. Joje šampanas derinamas su puikios kokybės silke ir tamsia duona. Atsiradus „ Augustui ir Barborai“ prie jos staliukų bent tris kartus savaitėje galima sėdėti ir klausytis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro repeticijų – orkestro rezidencija tiesiai priešais kavinę. Kita neseniai įsikūrusi erdvė –„Bookcafe“, kurioje nuolat čiauška papūgėlės ir galima atsigerti šviežiai spaustų arbūzo sulčių. Puikus vasaros sodelis bendruomenės įkurtas ir Stiklių g. 7 kiemelyje – čia auga viksvos, maumedžiai ir pušys. Visa kiemo bendruomenė sunešė vazonus ir sumaišė –suderino, atrodo, nesuderinamus dalykus, įrengė suoliukus, rūpinasi augalais. Žmonės lankosi, fotografuojasi, domisi kiemeliu, nes dėl jį supančių krautuvėlių ir ypatingos atmosferos jis dabar tikras mados ir kvepalų rojaus sodas“, – naujas kvartalo traukos vietas vardija bendruomenės įkūrėja ir kviečia būtinai užsukti į, kaip pati sako, „žinomą-paslėptą Vilniaus širdį.“
Facebook ir Instagram StikloKvartalas
7 Julijos Janus rekomenacijos, ką vasarą nuveikti Stiklo kvartale:
- Palandžioti po atvirus lankytojams Stiklo kvartalo kiemelius: Metraštininko (Stiklių g. 4), Medeinės (Stiklių g. 6), Lokio (Stiklių g. 8), Stiklių 7 ir siuvyklų (Stiklių g. 7- Gaono kampas).
- Rasti „Sienos prisimena“ grafičius.
- Suvalgyti ledų su samane „Stiklių“ aludėje.
- Stabtelėti „Artifex“ Vilniaus dailės akademijos galerijoje ir patirti šiuolaikinio meno prisilietimą.
- Paragauti silkės ir šampano klausantis orkestro repeticijų „Augustas ir Barbora love story café“.
- Nusileisti į vitražo manufaktūros rūsius ir apžiūrėti Lietuvos vitražinio stiklo muziejų.
- Panirti „Bookafe“ fotelyje, ragauti arbūzų sultis ir besiklausant papūgėlių skleidžiamų garsų paskaityti „Dekameroną“.
Teksto autorė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.