Istorijos studijų literatūros sąrašas

Gabija Lunevičiūtė „VILNIAUS ATMINTIES PUNKTYRAI. Dvylika pasivaikščiojimų po XX amžiaus Vilnių – miestą, kokio jau nebėra“ (2020, Balto)

Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.

Aelita Ambrulevičiūtė, Gediminas Kulikauskas, Lina Kulikauskienė, Marius Skerniškis „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ (2016, Aukso žuvys)

Pylimo g. 58 / Bazilijonų g. 1 – tai gatvių susikirtimas Vilniuje, kur nuo XV a. vyksta turgūs: arklių, javų, maisto, buities ir kitų prekių. Tai strateginė vieta, kuri iki šios dienos traukia vilniečius, miesto svečius, keliautojus ir keistuolius. Šiandien čia stovintis įspūdingos architektūros turgaus pastatas, kurį sukūrė vilnietis architektas ir inžinierius Vaclovas Michnevičius, o įgyvendinti padėjo verslininkas Petras Vileišis, skaičiuoja jau 110-uosius metus. Knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ aprašoma seniausios iki šiol veikiančios Vilniaus turgavietės istorija, kurią papildo įdomūs faktai apie turgavietės apylinkes, vilniečių buitį ir apsipirkimo papročius bėgant metams. Čia pateikiamos skirtingų epochų nuotraukos, piešiniai, brėžiniai, iliustruojantys spalvingą ir kartais nelengvą turgavietės kasdienybę.

Vidas Poškus „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ (2016, Tyto alba)

Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas istorijas: dailės, architektūros, savo paties istorijas. Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“ – labai asmeniška, labai subjektyvi ir labai netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie dar tik ruošiasi šį miestą atrasti.

Darius Pocevičius „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016, Kitos knygos)

Dariaus Pocevičiaus knygos apie Vilnių jau tapo fenomenu, jos sukūrė savotišką miesto entuziastų subkultūrą – jie mieste vaikšto  ne žiūrėdami tiesiai, bet dairydamiesi aukštyn, į balkonus ar lenteles su statybų datomis, ar žemyn – į šulinių dangčius ar kitus istorinius reliktus, apie kuriuos perskaitė miesto tyrinėtojo knygose.

Darius Pocevičius
„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ (2018, Kitos knygos)
„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, II dalis“  (numatoma išleisti)

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Tomas Venclova „Vilnius: asmeninė istorija” (2011, R. Paknio leidykla)

Kultūrinė Vilniaus istorija, kur aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos“ daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo“ klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė“, „Renesansas ir barokas“, „Universitetas ir getas“, „Sarmatai, klasikai ir romantikai“ ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.

Juzefas Ignacas Kraševskis „Vilnius per amžius“ (2017, Briedis)

Gausiai iliustruotas albumas su išsamiais komentarais ir senaisiais Vilniaus planais, nukeliantis skaitytoją į romantišką Lietuvos sostinės praeitį. Knygą sudaro Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmosios pusės.

Gražina Mareckaitė „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“ (2013, R. Paknio leidykla)

Knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“ skelbiami autentiški trečiosios vilniečių kartos atstovės teatro kritikės ir istorikės, dramaturgės, aktyvios Vilniaus istorinio paveldo gynėjos Gražinos Mareckaitės pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse. Leidinį „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ iliustruoja autorės šeimos albumo, taip pat Vilniaus fotografų nuotraukos, kuriuose pažįstamas miestas ir jo žmonės pamatyti ir įamžinti ypatingu kampu.

Antanas Rimvydas Čaplinskas. „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“ (2015, Charibdė)

Beveik visą sąmoningą gyvenimą – 40 metų – Antanas Rimvydas Čaplinskas paskyrė Vilniaus istorijos tyrinėjimui, (1939-2011) surinko labai daug medžiagos archyvuose, iš žmonių atsiminimų, o didžioji šios medžiagos dalis buvo sudėta į knygą „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“. Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje aptariama Vilniaus miesto raida nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų. Atskirais laikotarpiais nagrinėjamos skirtingos, tačiau miesto istorijoje ženklų pėdsaką palikusios temos, tokios kaip Vilnių niokoję karai, miesto savivalda, amatai, prekyba, pramonė, miesto plėtra, gyventojų skaičius, transportas, vandentiekis ar gaisrai. Vis dėlto svarbiausia autoriui Vilniaus gyventojai, kurių knygoje minima tikrai labai daug. Galima sakyti, kad Vilniaus miesto istorija knygoje atskleidžiama pasakojant apie Vilniaus gyventojų ir juos supusių institucijų, pastatų, daiktų istoriją. Sukaupta gausi informacija, o jos nesudėtingas dėstymas ir įdomus rašymo stilius patrauks daugelį skaitytojų pasidomėti Vilniaus miesto istorija.

Vida Girininkienė „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010“ (2010, Versus Aureus)

Leidinyje išsamiai analizuojama Bernardinų kapinių istorija, aptariamos miestiečių laidotuvės ir laidojimo tradicijos. Taip pat aprašoma vertinga ir reta XIX a. trečiojo dešimtmečio sakralinių pastatų puošyba ir paminklų užrašai Lietuvoje. Autoriai, remdamiesi įvairiais šaltiniais, pirmąsyk pateikia detalų asmenų, palaidotų Bernardinų kapinėse, sąrašą, įvertina kapinių restauravimo patirtį. Leidinį papildo restauruotų paminklų sąrašas, žymių krašto žmonių ir vilniečių biografijos.

Liuda Matonienė „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ (2017, Tyto alba)

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes.

Laimonas Briedis „Vilnius – savas ir svetimas“ (2015, Baltos lankos)

Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (2012, Mintis)

Žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knyga – pirmasis bene nuoširdžiausias ir jausmingiausias vadovas po Vilniaus miestą ir jo istoriją, parašytas lenkų kalba 1856 m.

Tai kartu ir amžininko liudijimai, ir istoriko studija. Leidinyje daug medžiagos apie Vilniaus žmones, čia palikusius savo buvimo ir veiklos pėdsakus. A. H. Kirkoro vadovas Vilnių atskleidžia gyvai, tarsi žmogų, kuris gimsta, auga, bręsta. Autoriaus mintys apie miesto ir kraštovaizdžio dermę labai aktualūs ir šiandien.

Tomas Sakalauskas „Missa Vilnensis. Susitikimai su Vilniaus kūrėjais“ (2006, Baltos lankos)

T. Sakalauskas kviečia skaitytoją drauge keliauti po senąjį Vilnių, tyrinėti ir kalbinti jo kultūrinį palikimą bei kūrėjus. „Kūryba – tai nesibaigiančios mišios“, – Jono Meko žodžius prisimena autorius. „Missa Vilnensis“ – tai kūrėjų dialogas, susitikimai kultūrinėse kryžkelėse ir šventa auka Vilniui, atnašaujama vieno iš jo kūrėjų.

Sonata Šulcė „Vilniaus istorijos“ (2019, Tyto alba)

Vilniaus istorija nėra baigtinė, ji niekuomet negali būti papasakota iki galo, nes vieno naratyvo nėra. Egzistuoja daugybė skirtingų pasakojimų ir būdų juos perteikti. Ši knyga – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose. Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Epochą, kurioje būta visko: mokslo laimėjimų, reikšmingų valstybės reformų, įstabaus grožio statinių, iškilių asmenybių, o kartu – tuščiagarbystės, žiaurumo, karų ir nepamatuojamų ambicijų.

„Vilniaus istorijos“ – neįprastas gidas po miestą. Tai savotiškas dvasios gidas ir po erdvę, ir po laiką, ir po tikras vietas, po seniai praėjusį šimtmetį.

Tomas Venclova „Vilniaus vardai“ (2017, R. Paknio leidykla)

„Vilniaus vardai” – tai autorinė poeto, intelektualo, Jeilio universiteto literatūros profesoriaus, aktyvus Lietuvos viešojo gyvenimo dalyvio Tomo Venclovos enciklopedija. Joje pasakojama apie Vilniuje – nuo pat jo įkūrimo iki mūsų dienų – gyvenusius, dirbusius, apsilankiusius ir miesto istorijoje pėdsaką palikusius žmones.

Grigorijus Šuras „Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941-1944“ (2021, Inter Se)

„Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941–1944″ yra ne tik savitas Vilniaus žydų katastrofos metraštis, bet bene ir pats objektyviausias, ­siekiantis ­pateikti visumą, kuo mažiau pasakojant apie save, tarsi visų gete atsidūrusiųjų akimis. Tai tarsi ­istorijos kompendiumas-prologas, Vilniaus geto istorijos pradžiamokslis.

Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė „Prabilę namai. Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.)“ (2018, Aukso žuvys)

Rami Vilniaus senamiesčio gatvelė kadaise buvo viena gyvybingiausių „Juodojo kvartalo“ gatvių. Čia stovėjo Didžioji sinagoga ir Strašūno biblioteka, rezidavo Gaonas, veikė kloizai, šurmuliavo turgūs ir restoranai, glaudėsi daugybė krautuvėlių, gyveno, skurdo ir verslavo miesto žydai. Šis kultūrinis pažintinis gidas po Žydų gatvę – tarsi surastas pradingęs archyvas. Jame nuosekliu pasakojimu, nuotraukomis, brėžiniais ir kita medžiaga atkuriamas XIX–XX a. gatvės vaizdas: išlikę ir neišlikę pastatai, gyventojų vardai, jų veiklos barai ir kasdienio gyvenimo detalės. Knyga bus įdomi Vilniaus mylėtojams, žydų istorijos tyrinėtojams, esamiems ir buvusiems gatvės gyventojams, jų palikuonims, miesto gidams ir svečiams.

Tomas Vaiseta „Vasarnamis“ (2018, Lapas)

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

David E. Fishman  „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“ (2019, Baltos lankos)

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą” – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Jolita Bernotienė, Rasa Leonavičiūtė „Karalienės Bonos virtuvė“ (2019, Aukso žuvys)

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą. Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią nepelnytai užmirštą valdovę, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą. Knygoje populiariu stiliumi pasakojama šios išsilavinusios, charizmatiškos, ambicingos ir šiuolaikinės lyderės savybių turinčios didikės istorija: vaikystė, branda, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, diegtos reformos šalyje, dvare, virtuvėje, santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.