Minint Tarptautinę gido dieną, sostinės gidų paprašėme atskleisti, kurios Vilniaus gatvės juos žavi labiausiai, slepia daugiausia istorijų ir stebina išskirtinumu. Kviečiame pažvelgti į Vilnių jų akimis – per gatves, kurios atskleidžia ir asmeninį santykį su miestu, ir bendrą sostinės charakterį.
Gatvės, kurios žavi labiausiai
Nuo trumpesnių iki ilgesnių, nuo vingiuotų iki einančių kone tiesia linija, nuo ramesnių iki nuolat šurmuliuojančių – Vilniuje gatvių yra visokių, o ar paprasta išsirinkti vieną mėgstamiausią? Sostinės gidai išskyrė kelias, kurios jiems patinka labiausiai.
„Šiandien tai būtų M. K. Čiurlionio gatvė. Einant ja, akys visuomet džiaugiasi J. Montvilos kolonijos pastatais, buvusia junkerių mokykla, Vilniaus universiteto observatorija, o tada pasitinka Vingio parkas, kuriame gera pasivaikščioti, kai norisi pailsėti nuo miesto šurmulio“, – sako gidas Andrius Pavelko.
Savo mėgstamiausią gatvę turi ir gidė Erika Poluden: „Literatų – nors ir trumpa, bet labai talpi, joje tiek visokio gėrio! Nuostabus pavadinimas, gatvės istorija, be to, ji tokia fotogeniška – kiekviename žingsnyje vis kitoks rakursas, stogai stogeliai, rašytojus ir jų darbus įamžinantys meno kūriniai.“
O gidą, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėją Albertą Kazlauską labiausiai žavi Juodšilių gatvė: „Rami, atoki, turinti tris mano mėgstamus atributus: geležinkelį, medinius namus ir mišką.“
Netikėti atradimai Vilniuje
Nors greičiausiai nesuklysime sakydami, kad gidai miestą pažįsta kaip penkis savo pirštus, kartais ir juos kas nors netikėtai nustebina. Tarp tokių atradimų būna ne tik objektai, bet ir gatvės – pavyzdžiui, Suomijos kariuomenės vado ir prezidento Karlo Gustavo Emilio Manerheimo gatvė Viršuliškėse. Ji buvo tikras netikėtumas gidui A. Pavelko: „K. G. E. Manerheimas buvo tas kariuomenės vadas, kuris apgynė Suomijos nepriklausomybę nuo rusijos ir kokio Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu, deja, neturėjo. Nors šios gatvės pavadinimas yra vienas ilgiausių, pati gatvė – viena trumpesnių, vos apie 300 metrų.“
Gidė Eglė Vankevičė pasakoja, kad prieš ketverius metus Šnipiškėse netikėtai atrado Giedraičių gatvę: „Ji tokia kaip naminis maistas – jauki, šilta ir kelianti labai teigiamas asociacijas. Savita.“ O gidė E. Poluden iki šiandien pamena prieš dvidešimt metų atrastą Lobio gatvę Jeruzalėje: „Joje be brandžių medžių ir netikėtų namų netikėtai atradau tikrą lobį – Vlado Vildžiūno skulptūrų sodą. Nors gatvė per tą laiką pasikeitė, ji turi ypatingą aurą, tarsi egzistuotų savarankiškai ir net nepriklausytų Vilniui.“
Gidas Artūras Savko mus nukelia į Antakalnio rajoną ir jame esančią Pavasario gatvę, kuri kyla į kalną nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios: „Joje galima pasijusti kaip ne Lietuvoje, juk, regis, kalnų neturime. Labai stati gatvė, apstatyta daugiausia įdomiais XX amžiaus pradžios namukais, tarp kurių atsiveria panoramos į miestą.“
Miesto atspindys gatvėse
Kiekviena Vilniaus gatvė turi savo istoriją, kuo nors išsiskiria, tačiau kai kurios – itin taikliai atspindi sostinės veidą. Gidui Vladui Ulinskui tokia yra J. Basanavičiaus gatvė: „Joje išraiškingai atvaizduotos svarbios įvairių laikmečių miesto vizijos ir siekiamybės. Nuo senaisiais laikais buvusios Pohuliankos, kuri jungė gynybinės sienos apsuptą senąjį Vilnių su Trakais, Kaunu ir visais vakarais, iki Vilniaus įvairovės, grožio, bet tuo pačiu ir bene geriausių disonansų pavyzdžių: teritoriją dalinasi Romanovų cerkvė, vėlyvojo modernizmo šedevras Santuokų rūmai ir sunaikintų kažkada bene gražiausių Vilniuje evangelikų reformatų kapinių teritorija.“
Gidė E. Vankevičė geriausiai miestą atspindinčios gatvės titulą skiria Kalvarijų gatvei: „Joje telpa viskas – prekyba, religija, istorija, paveldas, kolektyviniai sodai ir ankstyvos nepriklausomybės pastatai, šimtametės medinės trobos ir dangoraižių bokštai, viešasis transportas ir pėstieji.“
O gidas A. Savko tokia gatve įvardija Vilniaus gatvę vasarą: „Knibždanti žmonių, apstatyta lauko staliukais, labai gyva, spalvinga ir ošianti. Aplinkinė architektūra – labai gražus dekoratyvus fonas miestiečių bruzdesiui gatvės lygyje.“
Išskirtiniai gatvių vardai
Iš gidų jau išgirdome nemažai Vilniaus gatvių pavadinimų nuo žymių žmonių pavardžių iki metų laikų. O kokie sostinės gatvių pavadinimai dar yra patraukę jų dėmesį dėl savo skambesio, keistumo ar įdomumo?
„Saracėnų gatvė Šnipiškėse. Pavadinimas ir keistas, ir šmaikštus, ir labai neįprastas Lietuvai – viduramžiais Europos krikščionys taip vadino arabus musulmonus. Šis pavadinimas yra viena iš pasekmių, kai gatvės buvo perkrikštijamos paskubomis keičiantis valdžioms“, – pasakoja V. Ulinskas.
E. Vankevičei poetiškiausiai skamba Užupyje esantis Jono Meko Skersvėjo takas, o E. Poluden atkreipia dėmesį į Gerosios Vilties gatvės pavadinimą: „Vaikystėje pavadinimas atrodė labai paslaptingas, manau, net ne visai supratau jo prasmę. O dabar galvoju, kad pavadinimas labai gražus, prasmingas ir pozityvus.“
Net kelis gatvių pavadinimų favoritus įvardija gidas A. Savko: „Karaliaus šulinio, Duonos kalno ir Lobių. Taip pat mieste yra keletas mistiškų pavadinimų: Kaukų, Anapilio, Rojaus, Pamėnkalnio, Velniakampio. Gražus Gailestingųjų Seserų gatvės pavadinimas, kuris įamžino vienuoles ir yra daugiau kaip šimtmečio senumo.“
