Kiekvieną rytą į Vilniaus gatves išrieda 540 troleibusų ir autobusų, kad per dieną pervežtų 520 tūkst. keleivių iš 1300 stotelių, ir kiekvienas nuriedėtų apie 300 km. Per metus jie visi kartu nuvažiuoja 39 mln. km, t. y. 373 kartus aplink Žemės rutulį. Tam sudegina 25 mln. kWh elektros, 9 mln. l dyzelio ir 5 mln. m3 dujų.
Visuotinė enciklopedija viešąjį transportą apibrėžia taip: tai keleivių pervežimo paslaugos, teikiamos visiems norintiems, įvairiomis transporto priemonėmis, pagal tvarkaraščius ir nustatytais maršrutais. Jis gali būti miesto – vykdomas autobusais, mikroautobusais, troleibusais, įvairiomis bėginėmis priemonėmis (tramvajais, metro, funikulieriais) bei tarpmiestinio ir tolimojo susisiekimo – vykdomas dar ir geležinkeliais, laivais, lėktuvais.
Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, tiesa, truputį strigdamas, viešasis transportas vijosi pramoninės revoliucijos sukeltas miestėjimo bangas. Vilniaus virsmą iš miestelio į didmiestį pagreitino Vilnių kertantis Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir optinio telegrafo kabelis. Taip išplėstos tolimojo susisiekimo ir komunikacijos galimybės lėmė technologijų inovacijas, pramonės augimą, solidžias pajamas gaunančių profesionalų (bankininkų, teisininkų, architektų, inžinierių, gydytojų) ir bendrai gyventojų gausėjimą, nekilnojamojo turto plėtrą vis plačiau už senamiesčio ribų.
