Kaip kiekvienas gyvas organizmas negali išgyventi be vandens, taip ir miestas. Šiandien sunkiai įsivaizduotume gyvenimą mieste be vandens, tekančio iš čiaupo, ir be kanalizacijos. Nors kadaise vanduo namuose buvo prabanga. Ką ten prabanga – stebuklas! Pasakojama, kad baudžiauninkai, sužinoję, jog dvare vanduo iš sienos teka, drausdavo savo vaikams ten tarnauti – aišku, kad ponas su velniu susidėjo!
Vilnius pagrįstai gali didžiuotis seniausiu vandentiekiu Lietuvoje. Jo pradžia skaičiuojama jau nuo 1501-ųjų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dominikonams suteikė teisę naudotis Vingrių šaltiniais ir tiekti jų vandenį miestiečiams.
Turėdami, kaip mums kartais gali atrodyti, neribotą kiekį geriamojo vandens, net nesusimąstome, kokioje puikioje šalyje gyvename. Iš tiesų esame viena iš nedaugelio pasaulio šalių, galinčių gerti tyrą požeminį vandenį. Gal ne veltui nuo seno gyvuoja posakis, kad apie vandenį ir sveikatą nekalbama, kol jų yra.
Keliaudami šiuo maršrutu pamatysite ir sužinosite, kokią didelę įtaką vanduo darė miesto augimui ir plėtrai.
