Spaudos draudimas ir knygnešystė gabenant uždraustas knygas lotyniškais rašmenimis – reikšmingas Lietuvos istorijos tarpsnis, neturintis analogų kitose šalyse. Caro administracija vykdė nuožmią rusifikavimo politiką siekdama nutautinti lietuvius. 1883 m. pasirodžiusio mėnesinio laikraščio „Aušra“ prakalboje Jonas Basanavičius rašė: „Lietuva pamaželiu nyksta, nes nyksta jos kalba.“ Dar didesnis pavojus lietuviams nutautėti buvo Vilniuje: mieste daugiausia girdėdavai kalbant rusiškai, lenkiškai, žydiškai; lietuvių kalba buvo išstumta iš bažnyčių; valdininkų, amatininkų ir prekybininkų daugumą taip pat sudarė kitataučiai. Kaip mažėjo lietuvių Vilniaus gubernijoje, rodo statistika: XIX a. vid. čia daugiau kaip 40 proc. gyventojų buvo lietuviai, o per 1897 m. surašymą užrašyta tik 17 proc. lietuvių. Nors tuomečių surašymų duomenys nebuvo objektyvūs, lietuvių nykimo (ar nutautinimo) tendencija ryški. Todėl ir draudžiamos spaudos lotyniškais rašmenimis platinimas čia buvo pasyvesnis nei kitose Lietuvos gubernijose.
XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje apsigyvenę lietuvių inteligentai tapo pirmaisiais tautinio sąjūdžio veikėjais, jie ėmėsi organizuoti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atvežimą iš Mažosios Lietuvos. Mieste formavosi lietuviško kultūrinio gyvenimo židiniai, kur buvo skaitomi ir platinami draudžiami leidiniai, vyko slapti susirinkimai ir vaidinimai, stiprėjo tautinė savimonė. Vilniuje, imperijos valdžios akivaizdoje, lietuviškas žodis reiškė sąmoningą tautinį apsisprendimą. Dėl kovos už gimtąją kalbą daugelis tautos gaivintojų nukentėjo nuo vienų ar kitų okupantų, buvo areštuoti, įkalinti, patyrė tremtį. Išgirskite jų istorijas eidami nelengvu Vilniaus knygnešių keliu.
