Regimantas Dima – rašytojas, publicistas, istorinių romanų autorius. Knygos: „Gyvenimo stebėtojo memuarai“, „Vilniaus plovas“, „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“, „Liudvikas, Lietuvos karalius“ ir kt.
Kalvarijų turgaus kvapai – užuominos į sodrias praeities ir dabarties istorijas. Jeigu reikėtų sukurti olfaktometrą, kuriuo matuotume Šnipiškių kvapų koncentraciją, rašytojas Regimantas Dima turėtų jo brėžinį.
Objektas: „Viena iš mano mėgstamų pramogų – lankytis Kalvarijų turguje.“
Rajono stilius: „Visas pasaulis turguje.“
Šnipiškių kvapų kalvarijos
Viena iš mano mėgstamų pramogų – lankytis Kalvarijų turguje. Užeinu į jį gerai valandai. Visada įdomu, kuo aštresniu pradžiugins paviljono kampe įsikūrę salotas parduodantys korėjiečiai iš Taškento. Kas naujo ant raugintų produktų prekystalių. Laikai dabar gausesni nei ano amžiaus pabaigoje. Kvapai kuo egzotiškiausi. Visas pasaulis turguje. Tačiau aš iki šiol prisimenu, koks buvo šis Šnipiškių rajono gabalėlis, kuriame veikė Dzeržinkos turgus. Netgi užuodžiu.
Mano aprašomas keturkampis, kurio dvokų nedrįstu vadinti gražesniu žodžiu, yra netaisyklingas. To sovietinio Vilniaus keturkampio ribas apibrėšiu taip: „Žalgirio“ stadionas (išnyko kaip dūmas), Kalvarijų gatvė (buvo griežtai pavadinta F. Dzeržinskio), turgus, kino teatras „Tėvynė“ ir Rinktinės gatvė (buvusi P. Eidukevičiaus gatvė). Rajono centre kėpsojo didžiulis Lenino rajono milicijos skyrius (dabar viešbutis) kaip nepavykusio bandymo rajone įvesti tvarką simbolis. Anuo metu liaudis rajoną vadino paprastai, bet su metalinio skambesio gaidele – Dzeržinka. Kai kurie kalbininkai to ČK monstro pavardę rekomenduoja rašyti taip: Dzieržinskis. Bet tai jau būtų per švelnu ir taip miestelėnai nevadino.
Daugiau https://neakivaizdinisvilnius.lt/straipsniai/snipiskiu-kvapu-kalvarijos/