Ne kiekvieną, net ir netoli centro esantį Vilniaus rajoną galime vadinti istoriniu, tačiau toks pagrįstai yra Antakalnis. Jis susiformavo siaurame ruože tarp Neries vakaruose ir kalvų rytuose, palei šiaurinį traktą, vedusį Nemenčinės, Švenčionių, Daugpilio ir Sankt Peterburgo link.
Topografija nulėmė, kad, jei tai ne didžiausias, tai neabejotinai labiausiai ištįsęs istorinis priemiestis. Pasak istorikų, Antakalnio pavadinimas yra lietuviškos kilmės ir atsirado iš sąvokos „ant to kalno“ arba „ant kalno“. Dailėtyrininkas Vladas Drėma Antakalnį yra pavadinęs gražiausiu Vilniaus priemiesčiu, ko gero, panašiai mąstė ir didikai, pamėgę šią vietą dėl galimybės nenutolti nuo miesto centro, bet kartu būti arti gamtos. Puošniausi iki šių dienų išlikę ansambliai atsirado XVII a. pabaigoje. Vėlesnės istorinės epochos taip pat paliko savo pėdsakų – tai ir troleibusų parkas, ir įspūdingos kapinės, ir piligrimų pamėgtas Šv. Faustinos namelis. Nors šiandien Antakalnio seniūnija oficialiai prasideda nuo transporto žiedo ties Olandų g., istoriškai priemiesčio pradžia laikytas tiltas per Vilnią, o pabaiga – didžiojo kunigaikščio rezidencija Viršupyje. Tiesa, tikslios Žygimanto Augusto laikų Viršupio dvaro vietos iki šiol nustatyti nepavyko. Šiaurinė Antakalnio dalis iki pat Antrojo pasaulinio karo turėjo dar vieną pavadinimą – Pospieška arba „Skubutė“ (lenk. Pośpieszka). Vieni sako, kad toks pavadinimas atsirado dėl čia stovėjusios garsios pakelės smuklės, į kurią svečiai užsukdavo tik trumpam, kiti – kad tai dėl Oginskių atvežtos greitai užderančių bulvių rūšies.
Ką sužinosi/pamatysi maršrute:
- Kokia Šilo gatvės „bunkerių“ paskirtis?
- Kur vyko pirmoji lietuvių dailės paroda?
- Kur Antakalnyje buvo Tauro kalnas?
- Kuo ypatingas kampuotų namų kvartalas prie žiedo?
