Baltų gentys nuo seno naudojo savo darbo įrankius, namų apyvokos dirbinius, ginklus, papuošalus, audinius. Lietuviai buvo ne tik geri žemdirbiai, gyvulių augintojai, bet ir gabūs amatininkai. Viduramžiais sparčiai vystėsi amatai miestuose, ypač Vilniuje, tapusiame Lietuvos amatininkystės centru. 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimu į Vilnių atvykę amatininkai iš įvairių šalių naudojosi lengvatomis ir prekybai palankiomis sąlygomis, o nuo 1495 m. telkėsi į amatų cechus, rengusius amatininkus ir gynusius jų interesus.
Cechų organizacijos kiekvienam nariui garantavo ekonominį ir socialinį saugumą. Jų nustatytos taisyklės reguliavo amatininkų darbo laiką, gamybos technologijas, žaliavų tiekimą, gaminių kokybės tikrinimą, pardavimą ir kainas, dirbančiųjų skaičių, jų statuso kaitą, naujų narių priėmimą, konfliktų reguliavimą ir bausmes.
Turtingesni cechai turėjo savo namus. Cecho namuose buvo saugomos valdovo privilegijos, cecho pinigai, ginklai, vėliavos ir muzikos instrumentai. Cecho namuose buvo ne tik sprendžiami cecho reikalai, bet neretai jų nariai su šeimomis rinkdavosi ir pasilinksminti, pašokti, palošti kortomis ar kauliukais, išgerti alaus, midaus ar degtinės. Dažnas cechas turėjo savo alaus daryklą ar spirito varyklą.
Amatininkų profesiniai įsipareigojimai vertė juos būti aktyvius ne tik darbo srityje, bet ir visuomeniniame bei religiniame gyvenime. Per įvairias ceremonijas ar eisenas amatininkai žygiuodavo nešini savo vėliavomis, kuo senesnis amatininkų cechas – tuo jų vieta eisenoje buvo pirmesnė ir garbingesnė. Beveik visi amatininkų cechai bažnyčiose turėdavo savo globojamus ir puoselėjamus altorius ar koplyčias. Kiekvienas cechas, siekdamas atskleisti savo narių pamaldumo laipsnį, varžėsi dėl altoriaus puošnumo ir turtingumo. Kartu tai atspindėjo ir bendruomenės turtinę padėtį.
XIX a. pr. cechai pamažu ima nykti atsiradus naujai konkurencinei jėgai – fabrikams.
