Būti kavos snobu Vilniuje – absoliuti norma. Sakau kaip kavos snobė. Turiu naujų žinių – į Vilniaus kavines kelią skinasi ir rūšinė kakava. Ne, tai ne vaikų gėrimas! Nepamirškim – kakava kadaise buvo pasiturinčių vilniečių ženklas – vertinga dovana, kartais net ir valiuta.
Mano gyvenime kakava atsirado netikėtai. Prieš keletą metų galvojome, kaip nustebinti draugę Viktoriją per jos mergvakarį. Sutarėme pamėginti improvizuoti kakavos ceremoniją – pasigaminti šio gėrimo, pamedituoti, iš širdies palinkėjimus susakyti. Praūžė šventė, baigėsi pokalbiai iki aušros, atėjo laikas kakavai. Dairausi, kur milteliai ir du litrai pieno. Ant stalo atsirado kvapnūs kakavos masės gabalai, migdolų pienas, agavų sirupas, pipirai ir elektrinis trintuvas. Niekad nebuvau ragavusi tokio gėrimo – ir salsvo, ir sotaus, ir raminančio, ir budinančio, lyg labai pažįstamo, bet su egzotikos cinkeliu. Kodėl aš apie jį nežinojau anksčiau?
Vėliau užėjusi į kavinę ir paprašiusi TOS kakavos sulaukdavau nustebusio baristos žvilgsnio. Ant bangos 2023-aisiais buvo mačia su braškėmis, o rūšinė kakava mažai kam žinomas, nišinis gėrimas. Tikriausiai arčiausiai kakavos tuo metu mano galvoje stovėjo karštas šokoladas, kad ir Pilies šokoladinėje. Įsivaizdavau, kad skaniausias pasaulyje – gi ten šokoladinės statulėlės, šokoladinė kėdutė – kaip iš pasakos.
Atveria širdį
Nusivylusi paieškomis kavinėse susiradau elektroninę kakavos parduotuvę „Pura Vida“. Truputį juokinga. Mane apsėdo „tikros kakavos“ klausimas, bet aš tokia ne vienintelė. Kažkada kakava taip apsėdo ir vieną iš parduotuvės įkūrėjų Emiliją Paurytę-Grišienę, kuri man išdėstė trumpą kakavos paskaitą.
Idėjos, prisipažino kakavos žinovė, aplanko keliaujant, kai praskaidrėja mintys: „Prieš penkerius metus keliavome Vietname, pasitaikė labai prastas oras, tad visą dieną praleidome viešbutyje. Žiūrėjome laidą apie kakavą – pasirodo, kad pigi kakava, kuria daugiausia prekiaujama didžiosiose parduotuvėse, yra iš Afrikos. Darbuotojai ten išnaudojami, su jais žiauriai elgiamasi. Kakavos vaisiai nuraškomi per anksti, iki galo nesubrendę. Tokia kakava būna labai rūgšti, todėl turi būti skrudinama labai aukštoje temperatūroje, alkalizuojama. Geriausia kakava – Pietų Amerikoje. Jos yra daug rūšių, bet pradėję domėtis supratome, kad kakava Lietuvoje dar retas reiškinys. Reikėjo aiškinti žmonėms, kas tai.“
Plakdama kakavą, Emilija pasakojo mėgstanti sveiką, gyvą, mažiau apdorotą maistą, o kakava tokia ir yra. „Patinka ir jos skoninės savybės, mikroelementai, ten yra nemažai geležies. Kakavoje yra teobromino. Jis „atveria“ širdį, pabudina – todėl kartais kakava naudojama jogoje, meditacijose.“ Nors Emilija geria ir kavą, popiet renkasi mačią arba kakavą – išgėrus puodelį, ir širdis plaka ramiai, ir energija auga palaipsniui.
„Kakava ne itin skiriasi nuo karšto šokolado, kadangi iš kakavos jis ir gaminamas, skiriasi tik proporcijos. Kakavos milteliai taip pat gali būti geros kokybės. Svarbu atkreipti dėmesį į kilmės šalį. Jei nurodyta Belgija, o ant pakuotės užrašyta „belgiško šokolado skonio“, reiktų sunerimti, nes Belgijoje kakava gi neauga. Svarbu miltelių spalva – reiktų vengti tamsių, beveik juodų miltelių, jie turėtų būti rudi. Tamsūs milteliai rodo prastą kokybę, vadinasi, kakava galėjo būti perdeginta, alkalizuota“, – paskaitą užbaigia Emilija.
Kur ir kaip?
„Pura Vida“ kakavos galima paragauti kavinėse BREW (Algirdo g. 38, Pylimo g. 19), „Pleassurie“ (Aukštaičių g. 12) bei „Demoloftas“ (T. Ševčenkos g. 16A). Ten jums įpils kakavos iš Madagaskaro. O jei ruošite patys, jos receptas toks: „Apie 20 g kakavos masės įdėti į trintuvą, užpilti 150 ml karšto (apie 80 laipsnių) vandens. Gardinti šlakeliu augalinio pieno, labiausiai mėgstu kokosų. Jei norisi saldumo, įmesti datulę ir malti iki minutės.“
Pasisaldinti visada suspėsi
Lekiu vieną dieną tarp darbų sugalvoti noro ant stebuklo plytelės. Sustoju Barboros Radvilaitės gatvėje. Ant lentos balta kreida užrašyta: „KAKAVA“.
Kavinėje „Kolibris“ tikrai gaminama TA kakava – iš Peru! Padavėja Eglė supažindino su receptu – kakavos jie suaugusiam žmogui į puodelį beria 30 gramų. Ragina pajusti natūralų saldumą. Išvardino gal dešimt prieskonių, kuriais man gali kakavą pagardinti, bet patikino – „pirmam kartui geriau ragauti gryną“. Čia susirenka žmonės, kuriems kakava nėra naujiena – ji gyvena jų namuose ir pakeičia ne vieną kavos puodelį. „Kolibryje“ rimtai žiūrima į kakavos stiprumą – vaikams gaminama trigubai silpnesnė.
Tiesa, ne visa kakava yra vienoda. Svarbu, kiek ir kokios kakavos naudojama, pieno rūšis, proporcija su vandeniu. Kiekvienas turi savo receptą. Štai, „KAVAkaKAVA“ Manufaktūrų gatvėje kakavos į puodelį beria 50 gramų, pila 200 mililitrų pieno ir nedaug vandens. Tokia kakava stipri, tiršta ir soti, nes kakavos masėje gausu riebalų.
Paklausiau kavinės darbuotojos Adrianos, kur ji pati eitų pasimėgauti karštu šokoladu ar kakava.
– Girdėjau, kad skanią ruošia kavinėje „Raštinė“ (J. Basanavičiaus g. 2) ir dar man patiko „Taste Map“ (M. K. Čiurlionio g. 8) karštas šokoladas. Bet, aišku, pas mus irgi labai skanu.
– O aš girdėjau, kad ir kavinėje „Kiras“ labai skani, gamina iš miltelių, bet gerų, Nikaragvos.
Trečiadieniais einu namo pėsčiomis. Pereinu visą Tuskulėnų gatvę ir dažnai neatsilaikau nesustojusi augalinio maisto restorane „Daržo dubuo“. Kai užsisakau ten kakavos, man vis primena, kad „šita kartesnė, nėra labai saldi“, kadangi jie naudoja karčiosios kakavos ir kakavos masės mišinį. Pasaldins, kaip tik paprašysi, nors, kaip ir visi kakavos mylėtojai, pabrėžia, kad saldumo pasijus ir nuo kokosų pieno: „Pasisaldinti visada spėsite.“
Primena operhauzą
– Rimtai, kaip iš OPEROS IR BALETO TEATRO?
– Nemeluoju, – juokiasi kavinės „Italala“ (Vokiečių g. 1) barista Vilius, – mes gaminame kelių rūšių karštą šokoladą – skystesnį ir tirštesnį. Tas tirštesnis tikrai labai panašus į operhauzo, žmonės kartais juo mėgaujasi prie puodelio kavos, na, kaip desertu.
– O iš kur jūsų šokoladas?
– Mes vežamės rūšinį šokoladą iš Italijos, – aiškina Vilius ir aš jau noriu jį informuoti, kad Italijoje šokoladas ant medžių neauga, bet jis tuoj pat papildo: – Tačiau kaip tik testuojame rūšinę kakavą iš Ekvadoro. Pabandykite!
Vietoje vyno
Apie kakavą esu girdėjusi daug mitų bei taisyklių, kurių negaliu nei patvirtinti, nei paneigti – vieni sako, kad karvės pienas visą kakavos naudą sunaikina, antri – kad būtinai reikia ją gerti nevalgius iki devintos ryto, treti, kad tik esant ramiam protui. Susimąsčiau, kad nepaisant kakavos renesanso Vilniuje, dažnai pirmąkart jos paragaujama ne kavinėje – net mano pačios pažintis su kakava įvyko per netikėtą kakavos ceremoniją, kad ir improvizuotą. Žinoma, ceremonijose galima dalyvauti ir su profesionalu – kakavos žinovu, jogos ir meditacijos mokytoju, tereikia truputį paieškoti…
„Kakavos ceremonijas darome per jogos stovyklas, be to, labai smagu ją gurkšnoti per kalėdinius vakarėlius vietoje vyno“, – dalinasi Aistė Burnytė, „Rimstu“ mobiliosios meditacijų ir pasakų programėlės kūrėja, „Downtown Yoga Vilnius“ mokytoja.
Kakava jos pamokose ir meditacijose atsirado labai paprastai – klientai apie ją išgirdo, išsakė lūkestį išbandyti, teko mokytis ir domėtis: „Kakava ir atpalaiduoja, ir stimuliuoja – veikia kaip raktas į gilesnę patirtį.“
Skaniausia namuose
– Žinok, skaniausiai tu, Gintare, kakavą padarai. Ko tu čia dedi?
– Na, aišku, svarbu gera kakava… Pienas…
– Koks pienas?
– Nesurūgęs. Ir reikia tada trinti, čiut druskos, čiut Kajeno paprikos, saldumo…
– Kiek?
– Iš akies. Ir meilės nepamiršk. Kai tau padaro kakavos, tai ji tada ir būna skaniausia.
– Tai gerai ir milteliai iš pakuotės su triušio paveiksliuku?
