Įsivaizduokite Vilnių prieš kelis šimtus metų ar dar anksčiau: akmenimis grįstose gatvėse vakare šmėžuoja žibintininko šviesa, pralekia skubantis vežikas, o per Nerį tyliai slenka sielių eilės, lydimos patyrusių sielininkų. Miesto tvarką saugo budelis – niūri figūra, kurios darbas būtinas, nors niekas jo nenori sutikti akis į akį. Kiekviena profesija turėjo savo vietą miesto gyvenime, o jų pėdsakai – dabar jau primiršti – vis dar slypi vietovardžių pavadinimuose, senose fotografijose ar tų laikų pasakojimuose.
Kai kurios profesijos visiškai išnyko – jų funkcijos tapo nebereikalingos arba jas perėmė naujos technologijos. Tačiau yra ir atgimusių nauju pavidalu: štai vežiką pakeitė pavežėjas, laiškininką – kurjeris, o žibintininką – automatinis apšvietimo jutiklis. Kiekviena iš šių senųjų profesijų pasakoja savitą miesto istoriją – apie laikus, kai Vilnius buvo kitoks, bet toks pat gyvas ir triukšmingas kaip šiandien.
