Sigitas Parulskis – rašytojas, poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Fotografuoja Vilnių.
Poezijos ir prozos knygos: „Iš ilgesio visa tai“, „Siužetą siūlau nušauti“, „Doriforė“, „Nutylėtų lelijų miestas“, „Dvigubo dugno keleiviai“, „Kaip aš mečiau“, „Patys gražiausi sapnai apie kelią“, „Susmulkinta amžinybė“ ir kt.
Norėjome sužinoti, ką reiškia gyventi Žirmūnuose – už upės, vedžioti ten šunį, keliauti į autoservisą, praeiti pro istorinių įvykių vietas, kurias užžėlė kasdienybės žolė. Gerai Žirmūnus ir Šiaurės miestelį pažįstantis rašytojas, fotomenininkas Sigitas Parulskis keliauja daugiaaukščių rajonais, buvusių tankų angarų vietomis, užsuka į Bizonų slėnį, praeina pro namą, kurio bute po 1991-ųjų sausio įvykių buvo parengtas vienas „Šiaurės Atėnų“ numeris.
Centras: „Ko gero, esu labiau Šiaurės miestelio gyventojas, kitaip tariant, Žirmūnus matau iš šio taško. Kita vertus, įtariu, kad pastaruoju metu Šiaurės miestelis ir yra simbolinis Žirmūnų centras.“
Rajono stilius: „Šis rajonas vis dar naujas.“
Trumpa ir intymi pasimatymų su Žirmūnais istorija
Naudojuosi Žirmūnais įvairiais būdais: skersai išilgai išvaikščiojau pėsčiomis ir važinėjau rajono gatvėmis automobiliu, lankiausi įvairiose čia esančiose parduotuvėse ir maitinimo įstaigose, automobilių servisuose, daug kartų esu žiūrėjęs į dangų virš Žirmūnų, kol buvo gyvas nuostabiausias šunsnukis pasaulyje labradoras Faustas, daug jo mėšlo įmečiau į Žirmūnų šiukšlių dėžes (teatleidžia man Žirmūnų švaros dievai, jeigu tokių esama). Žodžiu, Žirmūnai (ypač Šiaurės miestelis, kuriame gyvenu) man daug davė ir, tikiuosi, dar duos. Paprašytas parašyti apie šį Vilniaus rajoną, pagalvojau: ar turiu ką pasakyti, ar jau susiklostė koks nors asmeninis santykis, asmeninė istorija su šiuo rajonu? Galbūt kaip tik dabar proga apie tai pakalbėti.
Pirmą kartą Žirmūnuose apsigyvenau 1998 metais devynaukščiame bendrabučio tipo name, trečiame aukšte, ilgo koridoriaus gale su vaizdu į Nerį. Tiesa, ta griova, tįsojusi prieš mano langą, vasarą gerokai apželdavo, bet vis tiek galėdavau matyti tekantį vandenį, ir tai buvo nuostabu, nes kone kiekvieną dieną prisimindavau Herakleitą, kiekvieną rytą pasaulis tarsi rasdavosi iš naujo. Ko gero, tai ir buvo vienintelis to mažyčio (gal 22 kvadratinių metrų?) butelio privalumas. Tiesa, dar buvo tarakonai, įdomi ir draugiška gyvybės forma, tik vargu ar tai laikoma privalumu.
