Kultūros tyrėjų dažnai konstatuojama, kad Lietuvą įvairūs pasauliniai reiškiniai, naujovės pasiekia gerokai pavėlavusios, bet yra kelios išimtys – baroko architektūra, pirmosios operos, taip pat ir fotografija!
1839 m. sausį prancūzas Lui Dageras padarė pirmąjį dagerotipą, o jau po pusmečio ši naujovė pasiekė ir Vilnių. Per kelis kitus dešimtmečius fotografija paplito po pasaulį, o Vilnius, sekdamas vienu iš pasaulinių fotografijos centrų – Paryžiumi, tapo regioniniu fotografijos centru. Čia ėmė steigtis fotografijos salonai, miestiečiai įsiamžindavo vieni ar su šeimos nariais, o fotografai fiksuodavo dar ir miestą. Deja, per 1863 m. sukilimą ir po jo vykdytos represijos: po kratų uždarytos keturios iš devynių mieste veikusių fotografų dirbtuvių, konfiskuoti ir naikinti negatyvai, kai kurie fotografai ištremti. Net praėjus keliasdešimčiai metų, kai kuriems fotografams buvo daromos kliūtys steigti ateljė, neišduodami leidimai fotografuoti mieste.
1898 m. Vilniuje veikė 16, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį kartą – net 19 fotografijos salonų su laboratorijomis, šešios fotografijos inventoriaus parduotuvės, kur buvo galima įsigyti fotoaparatų, fotoobjektyvų, gauti kitų paslaugų. Apie tai, kaip vilniečiai mėgo fotografuotis, liudija statistika: vien 1904 m. Vilniaus fotografai buvo užsakę 54,9 tūkst. fotoblankų (kartoninių kortelių su piešiniais ir firminiais fotoateljė ženklais), gaminamų Vilniuje „Talbot“ fabrike, nors dalis tokių kortelių buvo įsigyjama Vienoje, Berlyne, Peterburge, Varšuvoje.
Vilniuje ne tik mėgstame fotografuotis, fiksuojame jo įvykius ar pastatus, bet ir žvelgiame į senųjų nuotraukų albumuose, atvirukuose sustingusį XIX ar XX amžiaus pradžios miestą, į jo gatves, aikštes, parkus, namus… Apie Vilniaus fotografiją, žymiausius senojo miesto fotografus, jų įamžintas miesto vietas ir yra šis maršrutas.
