Tikriausiai ne kartą teko matyti 10 maršruto autobuso iškabą „Fabijoniškės–Markučiai“, tačiau retas nutuokia, kaipgi atrodo rajonas, kuriame šis autobusas išleidžia paskutinius keleivius.
Kilometras į šoną nuo miesto širdies – ir atsiduriate savitu ritmu gyvenančiuose Markučiuose. Tapybiškas, raižytas Vilnios slėnis sunkiai pasiduoda urbanizacijai, todėl chaotiškai palei kalveles išsibarstę namukai veikiau primena kaimo, o ne Europos sostinės kraštovaizdį. Tačiau tikriausiai tuo Vilnius ir yra nuostabus – nedideliu spinduliu kiekvienas gali rasti tai, kas artima jo širdžiai. Vietovės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški: žinoma, kad šios apylinkės kurį laiką vadintos Sakalaičiais (Sokoloycie), Svistapole (Swistopol), kartu su šiais (o kartais ir atskirai) vartotas Markučių pavadinimas. XIX a. apskritai buvo susidariusi vietovardžių maišalynė, todėl dažnai visi trys pavadinimai buvo painiojami. Dabar šią romią gyvenvietę sutartinai vadiname tiesiog Markučiais. Anot kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis galėjo rastis nuo čia gyvenusių kelių valstiečių, kurių vardai ar pavardės turėjo skambėti panašiai, pavyzdžiui, Markus, Morkus, Morkūnas, Markutis. Ar galima šiame Vilniaus kampelyje rasti ką nors įdomaus? Be abejo, ir ne tik gerai žinomą dvaro sodybą.
Ką sužinosi/pamatysi maršrute:
- Kurios gamyklos cechuose filmuotos „Černobylio“ scenos?
- Iš ko pagamintas tiltas per Kaukysos upelį?
- Kokių įstaigų gausa kadaise garsėjo Markučiai?
