Užupio pavadinimą iššifruoti lengva – tai vieta už upės. O tai, kas yra už upių, kalnų ar tvorų, sutikite, visada atrodo kitoniška ir paslaptinga. Iš tiesų, Užupis niekada nebuvo eilinė miesto vieta, kurioje gyvenimas slenka nuobodžiu ritmu.
Kadaise šiame neturtingame istoriniame priemiestyje telkėsi Vilnios varoma pramonė. Malūnai, kanalai, fabrikėliai, ne visada malonūs odos dirbtuvių keliami kvapai buvo šios vietos kasdienybė. Sovietiniais metais sostinėje spėriai statant gyvenamuosius rajonus, Užupis tapo spalvinga kriminalo ir bohemos sandūros kryžkele – ramaus ir šilto gyvenimo ieškantys miestiečiai mieliau kraustėsi į butus su patogumais kur nors Karoliniškėse, Pašilaičiuose ar Antakalnyje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atsiradusį vakuumą – tapybiškas, bet apleistas vietas miesto centre – okupavo menininkai, o jų fantazijos nestokojanti veikla netrukus išsirutuliojo į… atskirą respubliką. Nuo jos įkūrimo jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, per tą laiką daug kas Užupyje smarkiai pasikeitė – šią vietą atrado verslas, turistai, tačiau ji ne ką blogiau nei anksčiau pasiruošusi atskleisti ir savo nemirtingą bohemiškąją pusę. Juk ne veltui sakoma: Užupis toks mažas, kad vietos jame užteks visiems. Jau trečią kartą atnaujinamas „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutas po Užupį šįsyk ragina nepamiršti geros avalynės – po miestietiškų objektų lauks aukštyn ir žemyn banguojančios kalvos.
Ką sužinosi/pamatysi maršrute:
- Nuo kurios Užupio „viršukalnės“ atsiveria gražiausia Vilniaus panorama?
- Kuris Bernardinų kapinių gyventojas turi net savo feisbuko puslapį?
- Kokia skulptūra stovėjo Angelo vietoje?
