Ikiindustriniuose miestuose malūnai buvo pirmieji objektai, įkinkę vėjo ir vandens energiją bei sudarė sąlygas masiškesnei gamybai. Malūnų energija naudota grūdams malti, lentoms pjauti, popieriui gaminti, uolienoms trupinti, parakui smulkinti, aliejui spausti, kitiems sunkiems, monotoniškiems darbams palengvinti ir pagreitinti. Kartais jie taip pat atlikdavo ir grūdų aruodų funkciją, reguliuodavo upių, kanalų vandens lygį ar net būdavo naudojami gynybos tikslais.
Manoma, kad pirmieji vandens malūnai Vilniuje atsirado dar XIV a. Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo didžiausių pasaulio miestų atlase pavaizduotame Vilniaus plane (1581 m.) matomas didžiulis vandens malūnas (vok. Die Muln) su keliais vandens ratais, tiesa, klaidingai pažymėtas prie Neries.
Pirmoji „pramoninė“ zona Vilniuje su daugybe vandens malūnų XVI–XIX a. buvo kuriama ir plėtojama prie vandeningos Vilnios upės – visoje 12 km ilgio atkarpoje tarp Žemutinės pilies ir senųjų Rokantiškių.
Vilniuje ir apylinkėse vėjo malūnai nebuvo paplitę, tačiau pavienių jų būta: du vėjo malūnai XVIII a. veikė Verkiuose, Žvėryne buvusį vėjo malūną minėjo gydytojas Jozefas Frankas, o Juozapo Čechavičiaus XIX a. II pusės nuotraukoje Naujininkų kalvose už Vilniaus geležinkelio stoties matomas kepurinis olandiško tipo vėjo malūnas.
Nors didžioji dalis istorinių Vilniaus malūnų išnyko, sostinėje vis dar esama paskirtį pakeitusių vandens ir vėjo malūnų, o tuo negali pasigirti nė viena kaimyninių valstybių sostinė.
