Legendinės Kalėdos Vilniaus rajonuose

Šviesų magija ir stebuklingi pasakojimai

Į Naujuosius metus „Neakivaizdinis Vilniaus“ kviečia žengti legendų keliu. Kalėdiniame žemėlapyje – ne tik sostinės rajonuose švytinčios eglutės, šventiškai papuošti skverai, atrakcijos, bet ir su Vilniaus legendomis, padavimais, mitais bei pasakomis susijusios stotelės.

Žemėlapis bus vis papildomas naujomis eglutėmis tol, kol jos įsižiebs visose Vilniaus seniūnijose.

Maršruto žemėlapis

Laisvė
improvizuoti!

Tai – laisvos formos maršrutas, kuriame tikslus objektų eiliškumas nenurodytas, tad keliauk taip, kaip patogiausia tau!

Naujamiesčio šviesos

Naujamiesčio bendruomenė kviečia į kelionę po pasaulį! Juk būtent šiame Vilniaus rajone yra įsikūrusios net keliolika ambasadų iš įvairių šalių nuo Ukrainos iki Brazilijos. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės skveras (M.K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankirtoje) pasitiks iliuminuotas skirtingų valstybių vėliavų šviesomis, QR kodų pagalba galima sudalyvauti protmūšyje, o Z. Sierakausko gatvėje bus iškabinti informaciniai stendai su informacija apie „Pasaulį Naujamiestyje“. Medžius Lakštingalos skvere (tarp S. Konarskio gatvės ir Savanorių pr.) padabino Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos moksleiviai.

Pasigrožėję kalėdiniu Naujamiesčiu, legendos apie Vilnių medžioklei išsiruoškite į … Velnių kalną. 

Seku seku Vilnių… Nors vieni dabartinio Taurakalnio pavadinimą sieja su kunigaikščio Gedimino sumedžiotu tauru, kiti primena, kad ankstesnis kalno pavadinimas buvo Velnių kalnas. Velnias – senovės lietuvių mirusiųjų, požemių dievas, su jo vardu siejami ir žodžiai vėlė, Vėlinės. Velnias senovės lietuviams buvo ne neigiamas personažas, o vienas iš labiausiai gerbiamų, svarbiausių dievų. Todėl tikėtina, kad šioje vietoje anksčiau buvo senovės lietuvių šventvietė.

 

Naujininkų eglutė

Naujininkuose tradiciškai žėri natūraliai auganti kelių metrų aukščio žaliaskarė. Jau tapo tradicija, kad žiemos švenčių karalienę kasmet papuošia bendruomenės nariai savo pačių gamintais žaislais iš eko žaliavų. Eglutę supa įvairiaspalvės girliandos, o visi atvykusieji turės progą nusifotografuoti su LED lemputėmis puoštomis rogėmis su įkinkytu elniu.  

Naujininkuose – padavimo apie paparčio žiedą atspindys.

Seku seku Vilnių… Nuo seno pasakojama, kad retas kuris yra savo akimis matęs, kaip žydi papartis. Mat jo žiedas švytėdamas išsiskleidžia tik šv. Jono naktį – kas jį randa, visas žinias apie pasaulį įgauna, visus paslėptus lobius pamato. Bet žiedą vis taikosi velnias pirmas nugriebti, tad reikia atidžiai jį saugoti. Vilniuje, Naujininkų mikrorajone, metalinis paparčio žiedas žydi visais metų laikais. Sakoma, kad skulptoriaus Dariaus Bražiūno kūrinys „Paparčio žiedas“ visiems, vykstantiems iš oro uosto, linki sėkmės ir žmogiškos laimės.

Pašilaičių eglės

Pašilaičiuose – kalėdinių eglučių trikampis. Ugnijos skvere galite aplankyti papuoštą mini eglutę, pasodintą bendruomenės, Žemynos skvere laukia šventinė instaliacija su eglute, slypinčia burbulo viduje, o prie Tarandės bendruomenės centro girliandomis tviska natūrali  eglutė su 3 metrų aukščio švytinčiu angelu šalia.

Vaikščiodami po Pašilaičius atkreipkite dėmesį, kad net trys žiedinės jų gatvės pavadintos senųjų baltų dievybių Žemynos, Medeinos ir Gabijos garbei. 

Seku seku Vilnių… Žemyna – senovės lietuvių Žemės deivė, globojusi laukus, javus, gyvulius, sodybas. Jai būdavo aukojama pavasarį, prieš pradedant darbus, ir rudenį, per derliaus šventę. Ugnies deivė Gabija saugojo namų židinio ugnį, o Medeina laikyta miško ir medžioklės deive. Įdomu, kad pagal ankstesnius planus Žemynos skvere turėjo iškilti 10 m aukščio Eimonto Stankevičiaus-Bronzinio skulptūra „Legenda“, tačiau tai nebuvo  įgyvendinta ir Pašilaičių sąsajos su senųjų deivių legendomis lieka paslaptimi.

 

Lazdynų eglės

Lazdynų mikrorajoną papuošė net trys Kalėdų eglutės. Pirmoji nušvito erdvėje šalia seniūnijos. Jos šakose supasi šventiniai žaislai bei girliandos.  

Kai vakare gersite vaistažolių arbatą, prisiminkite „Lietuvos žiniuonę“, žolininkę ar, kaip ji pati save vadino, raganą – Eugeniją Šimkūnaitę. Būtent jos atminimui skirtą augaliniais motyvais inkrustuotą akmenį galima rasti Lazdynuose (Erfurto g.1). Aplankykite ir kitas Lazdynų eglutes – jos švyti Jonažolių ir Architektų gatvėse.

Seku seku pasaką… Įprasta girdėti apie žiniuonius ir žolininkus, gyvenančius kaimiškose Lietuvos vietovėse. Vis dėlto sostinė taip pat turėjo savąją žiniuonę, beje, vieną garsiausių ir įtakingiausių Lietuvoje, tai – E. Šimkūnaitė. Svarbu paminėti, kad ji buvo ne tiesiog vaistažolių rinkėja, o habilituota biologijos mokslų daktarė, gerbiama farmacininkų pasaulyje. „Tetą Dilgėlę“ galėjai sutikti Lazdynų apylinkėse renkančią vaistažoles. Pasak gyventojų, E. Šimkūnaitė net „išpranašavo“ televizijos bokšto vietą, kai toje dar tuščioje pievoje rinko vaistažoles ir būsimajam Karoliniškių rajono kūrėjui Kazimierui Balėnui prasitarė, kad ta vieta nuskambės per visą pasaulį. Beje, aplink minėtą akmenį pasodinta 12 vyšnaičių (skaičius 12 parinktas kaip mėnesių simbolis).

 

Viršuliškių eglutė

Kalėdinės švieselės Viršuliškėse tradiciškai žiba Viršuliškių skvere. Čia bendruomenė pagrindinę rajono eglutę puošia kiekvienais metais. Aplankę ten stovintį spygliuotą Kalėdų simbolį suraskite ir antrąjį – Sacharovo aikštėje. 

Viršuliškių kaimas prie Vilniaus buvo prijungtas 1969 m., tačiau jame dar likusios ir kaimo kapinaitės, ir senąjį kelią į kaimą menantis akmeninis grindinys. Bet mitiniai kontekstai gali glūdėti ir dangoraižių šešėlyje.

Seku seku Vilnių… Šalia verslo centro „Grand Office“ galima aplankyti 10 m aukščio plieninį milžiną, laikantį debesį. Skulptūrą sukūrė skulptorius Tadas Gutauskas. Galbūt jį įkvėpė kadaise Lietuvoje, kaip tikima, karaliavę milžinai, supildavę piliakalnius rieškučiomis, o gal senų žmonių pasakojimai, kad nusileidę ant žemės debesys virsdavo didžiausiais ežerais.

Naujosios Vilnios eglutė

Sakoma, kad niekur pasaulyje neiškrenta dvi visiškai vienodos snaigės. Ant Naujosios Vilnios bendruomenės centro langų šiemet nutūpė netradicinės popierinės snaigės – karpiniai su Vilniaus pastatais. Būtinai apžiūrėkite juos, kai pasigrožėsite parkelyje šviečiančiomis girliandomis ir varvekliais papuošta natūraliai augančia eglute.

Pasivaikščiojimą pratęskite vietoje, kur siekia giliausios Naujosios Vilnios šaknys, – ant Rokantiškių piliavietės.

Seku seku Vilnių… Ant šio stataus 35–40 m aukščio kalno kadaise stovėjo sena pilis, pasak padavimų, iškilusi dar XII a. kunigaikščio Alšio pastangomis. Vėliau pilį valdė Goštautai, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Pacai. Iš tiesų, atlikus archeologinius tyrimus ir aptikus pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad kalno viršūnėje buvo rūmai. Pilies būta tikrai puošnios, joje lankėsi aukščiausi to meto pareigūnai, aplinkiniuose miškuose vykdavo medžioklės. XVII a. vid. Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu pilis buvo sudeginta, su laiku ji sunyko ir apaugo mišku. Dabar pilies likučiai yra užkonservuoti po žeme ir pažymėti raudonomis trinkelėmis. Dar vienas palikimas iš praeities – piečiau esančio kaimo – Strielčiukų – pavadinimas. Jis susijęs su kadaise kaime apgyvendintais pilies gynėjais (nuo žodžio „šaulys“, rus. стрелок, lenk. strzelec).

Verkių eglutė

Kadangi Balsių bendruomenės auginama eglutė dar tik stiebiasi, žiemos šventėms rankų darbo žaisliukais iš tvarių medžiagų bei girliandomis apkibo visų skverelyje kerojančių medžių šakos. Nenustebkite, kad viena šeima skverelio nepaliks visą šventinį laikotarpį – šviečiančios žmogaus ūgio tėčio, mamos ir dviejų vaikų skulptūros taip pat yra papuošimų dalis.

Šiame skverelyje ir skulptūra „Laiškas Norbertui Vėliui“ žymiam lietuvių mitologui bei senosios lietuvių kultūros tyrėjui atminti.

Seku seku Vilnių… Ar skaitote prieš miegą sakmes iš knygos „Sužeistas vėjas“? Tai – tarsi lietuvių liaudies siaubo pasakaitės, gniaužiančios kvapą savo šiurpumu ir įdomumu. Pasak N.Vėliaus, seniau žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys, netgi pačios sodybos yra apgyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių. Pavyzdžiui, jei norėjai turtų, turėjai išsiperinti aitvarą – septynerius metus laikyti juodą gaidį, iš kurio kiaušinio išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys. Jis lėkdavo oru ir nešdavo į namus pinigus, javus, pieną, tik jį kas rytą šerti reikėdavo.

Rasų eglė

Pagrindinė Rasų rajono eglutė nušvietė Markučių dvaro teritoriją. Kalėdinę eglę juosia šviečiančios girliandos. Jos žiba ir ant kitų rajono žaliaskarių šakų – Rasų g. (prie Rasų kapinių); Subačiaus g. 115 (prie Markučių dienos veiklos centro); Žibuoklių g. (ant kalno); ir Birbynių regykloje (ties Birbynių g. 20B).

Seku seku Vilnių… Nepraleiskite progos pasivaikščioti po dvarą. Jis siejamas su rusų poetu Aleksandru Puškinu, mat dvare kadaise vasarodavo, o vėliau ir persikėlė gyventi jo sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Nors pats poetas čia niekada nesilankė, Varvara prieš mirtį testamentu turtus paliko Vilniaus rusų draugijai su prašymu išsaugoti A.Puškino atminimą. Tad dvare buvo įkurtas Literatūrinis muziejus. Šalia jo rasite A.Puškino paminklą, šeimos nekropolį ir … dviejų buvusių dvaro šeimininkų mylėtų šunų kapelius. Beje, pasak legendos, Šv. kankinės Paraskevės cerkvėje Vilniuje Rusijos caras Petras I pakrikštijo rusų poeto A. Puškino prosenelį Abraomą Hanibalą.

Grigiškių eglė

Grigiškės kviečia kartu švęsti ne tik Kalėdas ir Naujuosius, bet ir Grigiškių įkūrimo šimtmetį! Nenuostabu, kad į jubiliejinius metus bendruomenė ruošiasi įžengti šventiškiau – šalia 11 metrų aukščio eglės įrengta šviečianti instaliacija ,,100“, šalia kurios galima nusifotografuoti. O Kalėdų eglutės burbulai kabės ne tik ant šakų, bet ir bus pabirę pievoje it šimtmečio nuliukai.

Seku seku Vilnių… Grigiškės – vienintelis Lietuvos miestas mieste. Jis turi savo vėliavą ir herbą (dail. K. Juodikaitis) – į jį buvo perkeltas istorinis popieriaus vandenženklis, vaizduojantis tauro galvą su kryžiumi, kurį apsivijęs žaltys, amžinybės ir ilgaamžiškumo simbolis. Pagal legendą, taurus senovėje galėdavo medžioti tik kunigaikščiai, ir kartą medžioklės metu ant tauro ragų užkrito šakos, susikabinusios kaip kryžius…

Justiniškių eglė

Justiniškėse – ne tik tradiciškai žaislais ir girliandomis papuošta eglė, jau nuo seno auginama ir prižiūrima bendruomenės. Jei prasieisite Šypsenų alėja, galėsite pasigrožėti eglutes imituojančiomis piramidės formos dekoracijomis iš LED lempučių.

Seku seku Vilnių… Apie palikimą trims dukroms. Labai seniai gyveno toks turtingas ponas ir turėjo tris dukras. Padalijo jis savo žemes į tris dalis ir atidavė dukroms: Justinai – Justiniškes, Karolinai – Karoliniškes, o Uršulei – Viršuliškes.

Karoliniškių eglutė

Kas bendro tarp Karoliniškių ir Suomijos? Sužinosite atvykę apžiūrėti Suomijos miesto Joensū garbei pavadintame skvere kalėdiniam laikotarpiui papuoštos eglutės. Įdomu, kad burbulais ir švieselių karoliais padabintas spygliuotis šiame skvere kasmet įžiebiamas tą pačią – gruodžio 6-ą – dieną. Mat tądien švenčiama Suomijos nepriklausomybės diena, o Joensū ir Vilniaus miestai taip bičiuliaujasi, kad suomiai net padovanojo skulptūrą „Karelijos gegutė“. Suraskite ir ją, atvykę į skverą!

Karoliniškėse galima aptikti sparnuotos legendos pėdsakų…

Seku seku Vilnių… Pasakojama, kad žįsdamas Heraklis įkando žindyvei ir pieno čiurkšlė nusidriekė per visą dangų. Kitaip nei senovės graikai, lietuviai galaktiką iš milijardų žvaigždžių siejo su į šiltus kraštus išskrendančių paukščių keliu, todėl ir vadino Paukščių taku. Tuo pačiu taku esą į dausas keliaudavo ir baltų vėlės. Būtent šis pavadinimas parinktas aukščiausiai esančiam šalies restoranui. Kada paskutinį kartą buvai besisukančiame restorane „Paukščių takas“ Vilniaus TV bokšte, kuris aukščiu lenkia patį Eifelį?

Panerių eglutė

Aristokratiška nuotaika laukia Trakų Vokės dvaro sodyboje. Į ją veda švytinčiais varvekliais puošta gatvė, o aikštėje – ne tik šventiška eglė, bet ir šviečiančios stačiakampio formos figūros su kalėdiniais žaislais. Specialus apšvietimas nutvieskė ir patį dvarą – jame beveik kasdien lauks proginiai renginiai, nuo kalėdinių turgelių iki meduolių dirbtuvių bei koncertų. Paskutinę savaitę prieš Kalėdas prie Tiškevičių koplyčios galėsite aplankyti ir prakartėlę po atviru dangumi.

Seku seku Vilnių… Koks dvaras be mitinių būtybių ar legendų? Vokės vardas minimas jau nuo XIV a., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Sklido kalbos, kad vyrus čia vilioja ir girių tankmėse klaidina Vokės vardais pavadintos laumiškai gražios seserys. Daugiau pasakojimų apie Raudonuosius vartus ar kelią iki mėnulio išgirsite, jei įsijungsite dvaro audiopasaką.

 

Šnipiškių eglutė

Žalioji Šnipiškių gražuolė – tradicinėje erdvėje prie Vaikų ir jaunimo klubo „Šatrija“. Puikiai matoma nuo Kalvarijų gatvės arterijos eglė puikuojasi girliandomis ir kalėdiniais žaisliukais.

Seku seku Vilnių… Legendinė Šnipiškių medinukų, kaip senojo gyvenimo būdo oazė, šiandien atkakliai grumiasi su viršun kylančiais dangoraižiais. Tikriausiai ne veltui jai buvo sugalvotas Skanseno – įspūdingo etnografinio muziejaus po atviru dangumi Švedijoje – pavadinimas. Jei prasuksite Giedraičių gatve pro atgimusią Drakono pievą su medyje įkeltu kiaušiniu, rasite spalvingas langines su įdomiais faktais apie Šnipiškes. Netoli – ir „Čiulbantis krūmas“, ir viename iš kiemų snūduriuojantis akmeninis sfinksas, ir kitos šio rajono paslaptys…

Žvėryno eglutė

Jau trejus metus pagrindine Žvėryno rajono egle tampa Tbilisio skvere natūraliai besistiebianti žaliaskarė. Šiemet jos kalėdiniais burbulais nukabinėtos šakos tviska trijų spalvų lemputėmis. O šalia eglutės rasite 3D dekoraciją – meškiuką su megztu šalikėliu. Jis primena apie kitą artėjančią šventę – Vilniaus 700 jubiliejų!

Seku seku Vilnių… XVI a. Žvėryno teritorija priklausė didikams Radviloms: jie čia rengdavo medžiokles, galbūt net įveisė žvėrių (iš čia ir atsirado vietovės pavadinimas), sklando legendų apie buvusį medžioklės dvarelį. Ilgą laiką Žvėrynas buvo beveik negyvenamas miškas. Tiesa, XIX a. keliautojai mini, kad, nors teritorija apjuosta aštriakuolių tvora, žvėrių jau beveik nebelikę. 

Netoli Šv. kankinės Kotrynos cerkvės suraskite Šaltupio šaltinėlį. Paėję porą šimtų metrų palei krantą, išvysite buvusios Radvilų rezidencijos ąžuolyną ir grotą. Ištaiginga medinė Radvilų, o XIX a. – Vilniaus generalgubernatoriaus vasaros rezidencija buvo ant kalno, adresu Birutės g. 40. Šis pastatas, deja, neišliko. Eidami taku toliau, visai šalia pėsčiųjų tilto, dairykitės iš po žemės trykštančios versmės, vadinamos Žvėryno akimi. Čia nuolat paslaptingai kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis, jis tarytum verda…

 

Pilaitės eglutė

15 metrų aukščio natūraliai auganti eglė Pilaitėje apjuosta net dvylika šviečiančių girliandų. Jos šakos papuoštos tradiciniais burbulais bei vaikų rankų darbo žaislais. Pilaitės bendruomenė kasmet išrenka kitą vietą žaliajam Kalėdų simboliui – šiemet norint pasidžiaugti pagrindine rajono eglute reikės užsukti į progimnazijos kiemą.

Seku seku Vilnių… Sklando legenda apie Pilaitėje kadaise stovėjusią lietuvių pilį, skirtą gintis nuo kryžiuočių. Manyta, kad čia būta strateginės pilies, priklausiusios Vilniaus gynybos sistemai. Kadangi ji neišlikusi, stabtelkite prie kito išskirtinio Pilaitės statinio – 4 aukštų kepurinio medinio vėjo malūno. 16 m aukščio gražuolis, po lentą pervežtas iš Šakių rajono, šiandien naudojamas įvairiems renginiams, pobūviams, ekspozicijoms ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė. Besigrožėdami jo sparnais prisiminkite legendą apie kipšą, kuris sudarė sandorį su malūnininku – jeigu malūno sparnai sukasi be vėjo, taip ir žinok, kad tai nelabasis darbuojasi…

Žirmūnų eglė

Pagrindinės Žirmūnų eglės, papuoštos žiemos šventėms, šiemet ieškokite prie seniūnijos pastato. 12 metrų aukščio spygliuotis žėri girliandomis ir klasikiniais kalėdiniais žaisliukais.

Žirmūnai buvo pirmasis stambus gyvenamasis masyvas dešiniajame Neries krante. Ar žinojote, kad palei upę (Žirmūnų g. 3a) čia galima rasti žiemos uostą, kuriame „žiemoja“ laivai ir kitas upeivių transportas? Radę uostą prisiminkite, iš kur kilo upės vardas.

Seku seku Vilnių… Nuo senų laikų upė vadinama dviem vardais – Neris ir Vilija. Manoma, kad Nerimi dažniausiai vadino baltai ir kryžiuočiai, o Vilija (dar šaltiniuose minima kaip  Velios  arba Veljos) artimesnė slavų etnosui ir reiškė „didus“. Deja, iki šių dienų neišliko jokio istorinio šaltinio, paaiškinančio vieno ar kito pavadinimo kilmę. Šią spragą nuo XVI a. bandė užpildyti ne vienas istorikas: pasak vienų, Viliją reikia sieti su lietuvišku žodžiu „vilioti“, nes nuostabi upė po girias besibastančius žmones viliojo prie savo krantų. Pasak kitų, šis pavadinimas galėjo atitekti upei po Lietuvos krikšto. Tiesa, tikriausiai pirminis pavadinimo variantas buvo Vigilija. Treti Neries pavadinimą kildina iš žodžio „nerti“, mat upė tarsi panardinta kalvose, ant kurių įsikūręs Vilniaus miestas. 

Vilkpėdės eglė

Jau kelerius metus iš eilės Vilkpėdės bendruomenė švytinčiomis girliandomis apraizgo tris natūraliai skvere prie Savanorių prospekto augančias egles. Žaislais padabintą Kalėdų eglutę galima apžiūrėti Skroblų gatvėje. 

Pramoninio Vilniaus šuolio liudininkė Vilkpėdė – legendomis apipinta vietovė.

Seku seku Vilnių… Visai šalia Vilkpėdės ligoninės, ant kalvos, pastatyta skulptūra Vilkpėdės legendos motyvais (skulpt. K. Musteikis, archit. H. Žukauskas). Ant 8 t sveriančio rausvo granito akmens užkelta ožkytė. Vienoje paminklo pusėje galite rasti vilko pėdų, kitoje užrašyta ir pati Vilkpėdės legenda. Negirdėjote apie ją? Būtinai ateikite paskaityti.

O prie Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčios (Gerosios Vilties g. 17), kairėje šventoriaus pusėje, stovi įdomi skulptūra, vaizduojanti ugniagesį prie Kristaus kojų. Ji 1961 m. buvo atvežta iš uždarytos Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriaus. Nežinomas nei kūrinio autorius, nei tikslūs sukūrimo metai (apytikslis laikotarpis – XX a. 4–6 deš.). Apie šią skulptūrą sklinda įvairios istorijos, viena jų pasakoja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą degė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios bokštas. Vienas ugniagesys užlipo į šventyklos viršūnę, siekdamas apsaugoti pastatą nuo liepsnų. Tačiau ištikimasis krikščionis prarado pusiausvyrą, nukrito ir žuvo. Norėdami pagerbti tragiškai žuvusį drąsuolį, Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijiečiai pastatė šią skulptūrinę grupę „Kristus ir ugniagesys“.

1 17

Skaidrė 14

„apiece“ galerija

Plačiau