Monolitų sekretai

Marija Mačiulienė (g. 1929). Mozaika Vakaras, 1982. Smalta. 24 kv. m.

Pastato eksterjeras (išorė)

Lietuvių dailininkė, monumentaliojo meno kūrėja Marija Mačiulienė 1955 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Mokėsi pas moderniojo vitražo ir animacijos pradininką Stasį Ušinską (1904–1975), jos kūrybai įtaką darė skulptorius Vladas Mikėnas (1910–1992). Ilgą laiką M. Mačiulienė dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dab. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla).

Menininkė sukūrė kultūros veikėjams skirtų portretų, figūrinių kompozicijų ir pano mozaikos technika. Darbams būdingas išraiškingas piešinys ir dekoratyvi spalvinė traktuotė. Ankstyviesiems kūriniams charakteringas dekoratyvumas, vėlesniuose naudojama švelnesnė spalvų gama. 

Mozaika Vakaras (buv. gamyklos „Elfa“ profilaktoriume) sukurta brandžiuoju kūrybos laikotarpiu. Tai vienintelis įgyvendintas kūrinys, kiti šiai vietai skirti projektai Rytas ir Diena nerealizuoti dėl finansinių priežasčių. Kūrinys užima visą vakarinę pastato sieną ir pasižymi aiškia struktūra, išraiškingu apibendrintu sprendimu. Vakaro temą kuria monumentalių formų ritmika ir mėlyni atspalviai. 

M. Mačiulienė sukūrė portretinių ir figūrinių kompozicijų, tarp jų – Kipras Petrauskas (su M. A. Mackėlaite, 1957), Barbora (1971), Merginos portretas (1976), Teodoras Grotus (1979), Pranciškus Norvaiša (1979), Jeronimas Stroinovskis (1983), vartų mozaika Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parke Druskininkuose (1962), Darbo džiaugsmas (Alksniupių moterys) administracinio pastato eksterjere Alksniupiuose (1978), viena didžiausių mozaikų Lydos centriniame pašte (1990, Baltarusija).

Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas. Pagrindinis įėjimas, šoninė dalis, 2 a. fojė, persirengimo vietos

• Nežinomas autorius. Keraminis pano, 1983

Valgykla, 1 aukštas 

1983 m. į naują pastatą Didlaukio g. iš Žvėryno buvo perkelta 10-oji profesinė technikos mokykla, rengianti specialistus siuvimo fabrikui „Lelija“ ir P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo įmonėms. Šių įmonių vadovų dėka pastato interjerui ir įsigytas šis bei kiti kūriniai. 

Keraminis pano – vienas didžiausių keramikos kūrinių viešojoje erdvėje, sukurtų 9-ajame dešimtmetyje. Nors nėra išlikę autorystę patvirtinančių dokumentų, amžininkai prisimena intensyvų kūrybos procesą (ir tamsius garbanotus menininko plaukus). Menotyrininkai yra pasiūlę keletą autorystės versijų, bet nė viena dar nepatvirtinta. 

Visa kompozicija panaši į milžinišką „gėrybių“ piltuvą, sukomponuotą iš atskirų elementų. Nuo patalpos viršutinės dalies krintanti šviesa atskleidžia ir pabrėžia skirtingų kompozicijos elementų įvairovę, organines ir geometrines formas, minkštas faktūras. Šoninėse kompozicijos dalyse skirtingi komponentai išdėstyti įstrižai, centre – išryškinant vertikalę. Pano panaudotos natūralios pastelinės spalvos: smėlinė, pilka, rusva ir kt. Kūrinys organiškai papildo ir humanizuoja rūsčią valgyklos, kurioje dominuoja milžiniškas stačiakampis tūris ir sienų plokštumos, erdvę. 

• Jūratė Stanevičiūtė-Ugianskienė (g. 1941). Gobelenas Dainuok, širdie, gyvenimą, 1986–1987. 8,4 kv. m (2,10 x 4,00). Linas, vilna, pusvilnė

2 aukštas

Jūratė Stanevičiūtė-Ugianskienė studijavo tekstilę Lietuvos dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) 1960–1967 m.

Menininkė parengė audinių projektų tekstilės įmonėms, išaudė gobelenų visuomeniniam interjerui: Obelėlė (1978–1979) buvo skirta Zarasų civilinės metrikacijos rūmams, Versmės (1984 –1986) – Vilniaus radijo komponentų gamyklai, Pavasario gausmas (1986–1987) – Kultūros darbuotojų kvalifikacijos institutui Vilniuje. 

Gobelenas Dainuok, Širdie, gyvenimą pasižymi reljefiškumu ir šilta žemiška spalvų gama (sodria geltona, gilia ruda, šalta mėlyna), sukuriančia aliuziją į rudeninį lietuvišką peizažą. 

• Nežinomas/a autorius/ė. Vytis. Be metų

Pamatiniai Lietuvos simboliai – vėliava, himnas, valstybinis ir miestų herbai, Gediminaičių stulpai, Jogailaičių dvigubas kryžius – dažni motyvai kūriniuose, sukurtuose valstybės užsakymu, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 metais. Ne išimtis ir šis gobelenas, ilgą laiką eksponuotas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patalpose. Pagrindinis valstybės simbolis Vytis vyrauja kūrinio kompozicijoje. Sodri, dramatiška gobeleno spalva, kurią sudaro daugybė raudonos ir rudos atspalvių, ir veržlus raitelio siluetas, įkomponuotas viršutinėje gobeleno dalyje, simbolizuoja valstybės kovą už laisvę.

Algirdas Dovydėnas (1944–2015). Vitražas, 1989. Spalvotas stiklas, švinas. 11, 2 kv. m 

2 aukštas 

Algirdas Dovydėnas – vienas reikšmingiausių Lietuvos vitražo kūrėjų. 1971 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), kur vitražo meistrystės mokėsi pas vitražo korifėjus Algimantą Stoškų (1925–1998) ir Kazį Morkūną (1925–2014). 1990–2003 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1994 m. menininkui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 

Kūriniuose A. Dovydėnas naudojo plono stiklo ir luitinio erdvinio vitražo techniką. Vitražas pastato vestibiulyje sukurtas brandžiuoju kūrybos laikotarpiu klasikine plonojo vitražo technika. Jam būdinga abstrakti kompozicija, kurioje išryškinamos įstrižos į viršų skrodžiančios laužytos plokštumos, erdvė tarp jų užpildoma besikartojančiais ornamentiniais motyvais. Svarbus vaidmuo tenka spalvai: dramatiška violetinė tarsi įrėmina vitražą ir atskirus langus, taip kurdama gilumo ir erdviškumo iliuziją, kartu ši spalva kontrastuoja su linijų raudoniu ir lengvais baltais tonais. Vitražas organiškai užpildo vestibiulio galinę sieną, užliedamas tamsią erdvę paslaptingu švytėjimu. 

Menininkas sukūrė daugiau kaip 50 vitražų visuomeniniams ir sakraliniams pastatams: sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose (1975), Žaliajai vaistinei Klaipėdoje (1975), Lietuvos spaudos rūmams (1990), Vatikano nunciatūrai Vilniuje (1993), Kančių koplyčiai Rainiuose (1994), Šv. Mikalojaus ir Lietuvos kankinių Domeikavoje bažnyčioms (2003 ir 2005) ir kt.

• Gerardas Raitas Šatūnas (g. 1964). Gedimino stulpai, 1998. Plono stiklo vitražas. 22 kv. m

2 korpusas, laiptinė

Gerardas Raitas Šatūnas studijavo vitražą Talino dailės akademijoje 1985–1990 m. Sukūrė vitražų visuomeniniuose ir privačiuose pastatuose Lietuvoje: Palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir šv. Kazimierą Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Druskininkuose (1988), Evangelikų bažnyčioje Kybartuose (2002), restorano „Etno dvaras“ interjere (2020), freską Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje ir kt. Menininko darbų yra ir Nyderlanduose. 

Plono stiklo vitražas Gedimino stulpai – didžiausias G. R. Šatūno kūrinys. Jis pasižymi aiškia struktūra, vertikalių ir horizontalių ritmika, spalvų žaismu ir geometrija. Žaižaruojančios ir tarpusavyje susipinančios sodrios spalvos kontrastuoja su baltu stiklu. Vitraže panaudotas Gedimino stulpų motyvas nėra specialiai išryškintas. Kompozicijos dominantė – rutulys, o jo forma linijomis atkartojama viršutinėje ir šoninėse kūrinio dalyse. Darbas užima visą laiptinės langų plotą ir organiškai įsilieja į erdvę, ją vizualiai praplėsdamas ir papildydamas. 

• Nežinomas autorius. Klasikinė vitražo technika, apie 1990 

101 auditorija (buv. biblioteka)

Trijų dalių abstraktus, į vertikalę nukreiptas vitražas užima visą patalpos langų plotą, jo tema nesiejama su patalpos paskirtimi. Abstrakčios dinamiškos struktūros komponuojamos ieškant spalvų ir formų dinamikos, tarpusavio santykio. Jos tarsi plaukia ore, sukurdamos begalinės besikeičiančios ir į aukštį kylančios erdvės iliuziją. Kompozicijos centre formos ir spalvos įvairesnės ir sudėtingesnės, tarp pastelinių tonų įsipina dramatiškos raudonos fragmentas, šoninėje dalyje spalvos lengvesnės, vientisesnės. 

Iki 1990 m. šioje vietoje buvo įkomponuotas Henriko Kulšio (1944–1991) vitražas, skirtas policijai. Dabartinio vitražo autorius nežinomas. 

• Skirmantė Žemaitytė (g. 1970). Vitražas, 1997. Klasikinė technika. 1,7 kv. m 

Šatūnų dirbtuvės

2 aukštas

 Skirmantė Žemaitytė 1992–1998 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo vitražą. 1993 m. laimėjo I vietą vitražų ansamblio konkurse, 2019 m. apdovanota „The Rhine Prize“ (Bona, Vokietija). Iš reikšmingiausių menininkės kūrinių, skirtų viešosioms ir privačioms erdvėms, galima paminėti vitražų ansamblį kavinėje „Raitelių klubas“ (2007, „Harmony“ parke Vazgaikiemyje, Prienų r.), erdvinę kompoziciją Kryžiaus šviesa (2011) Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje Marijampolėje (arch. R. Petrokas) ir stiklo skulptūras Pokyčių vėjas, Laiškas iš jūros dugno (abu 2015, privačioje valdoje Kaune). 

Vitražas buvo sukurtas Mykolo Romerio universiteto koplytėlei (arch. Gintautas Survila). Rekonstruojant koplyčią, jis perkeltas į kitą vietą. „Pasiekusios vandens sluoksnį, tarsi strėlės besiveržiančios aštrios linijos suminkštėja, o šviesos paliesti paviršiai atskleidžia savo spalvas. Stotelė meditacijai.“ (S. Žemaitytė)

• Regimantas Midvikis (1947–2015). Dedikacija Martynui Mažvydui, 1981–2011. Epoksidinė derva, žalvaris. 116 x 82 x 52 cm

Centrinis įėjimas, 1 aukštas 

Regimantas Midvikis 1971 m. baigė Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Skulptūros fakultetą. Nuo 1975 m. gyveno Klaipėdoje, 2000 m. persikėlė į Tauragę. 1994 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 

Menininkas sukūrė daug monumentalių skulptūros kūrinių: Rainių kankiniams, Kražių skerdynėms atminti (1991), Simonui Daukantui (1993, Lenkimuose), Martynui Mažvydui (1980, Klaipėdoje), karaliui Mindaugui (2003, Vilniuje), Žemaičių apygardos partizanams (1994, Telšiuose), Juozui Miltiniui (2007, Panevėžyje), Kęstučio apygardos partizanams (2008, Tauragėje), Lietuvos vardo tūkstantmečiui (2009, Klaipėdoje), taip pat kompoziciją seniesiems dievams Patrimpui, Perkūnui, Patului (2011, Rambyne), Oginskiams Rietave ir kt. 2017 m. Vilniuje pastatytas paminklas broliams Vileišiams.

Sigutė Valiuvienė (1931–2021). Motinystė, 1975. Sienų tapyba. Medžių drožlių plokštės, sintetinė tempera 

Centrinis įėjimas, 1 aukštas 

Knygų iliustruotoja Sigutė Valiuvienė 1956 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus akademija). 

Motinystė – vienintelis monumentalus S. Valiuvienės darbas, sukurtas tuometinėje 4-osios valdybos respublikinėje ligoninėje. Kūrinys užima beveik visą pirmo aukšto koridoriaus sieną. 

Centrinėje dalyje vaizduojama motina, apglėbusi vaikus, į ją atsisukusios figūros išdėstytos dideliais intervalais. Iliuzinė erdvė ir lengvumas kuriamas stilizuotais architektūros ir gamtos elementais, baltomis plokštumomis. Kūrinyje dominuoja pastelinės spalvos, giedra ir šiek tiek pasakiška, tarsi nužengusi iš S. Valiuvienės iliustracijų, nuotaika. Moteriškumo ir motinystės tema atskleidžiama apibendrinta, lengvai atpažįstama menininkės iliustruotų knygelių stilistika. 

Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio menininkė iliustravo daugiau nei 40 knygų ir visos jos tapo lietuvių vaikų knygų klasika. Tai Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1961), Antano Vienuolio „Užkeiktieji vienuoliai“ (1961), Pauliaus Širvio „Vyturėliai dainorėliai“ (1965, 1975), Janinos Degutytės „Saulėtos dainelės“ (1972,1979), „Pelyte, nešk miegelį“ (1973, 1979) ir kt. S. Valiuvienės iliustruotose knygose atskleidžiamos laimingos vaikystės, motinystės temos.

• Eglė Valiūtė (g. 1953). Aguonos, 1987. Vitražas. 217 x 179 x 4 vnt. 

Raigardas, 1987. Vitražas. 217 x 179 x 3 vnt. 

1 aukštas 

Vitražo menininkė Eglė Valiūtė (g. 1953) 1977 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus akademija). 2004 m. menininkė apdovanota LR Vyriausybės meno premija, 2016 m. jai įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Aukso ženklelis. 

Dailininkės kūryba pasižymi ritmikos grožiu ir sodrių spalvų skambesiu. Vitražai VMKL poliklinikos interjere rekonstruoti ir pritaikyti 2004–2007 m. (anksčiau jie buvo Druskininkuose). Abu darbai išdėstyti aplink uždarą kiemą: iš vienos pusės įkomponuotos Aguonos, iš kitos – Raigardas.

Valiūtė vitražų yra ir visuomeniniame, ir privačiame interjere: Vaikų ligoninėje Vilniuje (1979–2005), Turizmo ir prekybos verslo mokykloje (1980), Susisiekimo ministerijoje (1982), Kupiškio savivaldybės pastate ir Kultūros centre (1983–1985), Šv. Trejybės bažnyčioje Panevėžyje (1991–1992), erdvinis vitražas sukurtas Jungtinės architektų dirbtuvės interjerui.

• Marija Švažienė (g. 1930). Gobelenas Skrydis, 1974. Autorinė technika

Kavinė, 1 aukštas

Marija Švažienė 1955 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). 1980 m. menininkės nuopelnai įvertinti Valstybine premija. 

Į meninį gyvenimą M. Švažienė įsiliejo 7–ojo dešimtmečio viduryje ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos tekstilės istorijoje. Susidomėjus gobeleno technika, atsklidusia iš Vakarų Europos, menininkės ir jos kolegų Danutės Kvietkevičiūtės, Medardo Šimelio (1938–2014), Zinaidos Kalpokovaitės dėka tekstilė atsispyrė nuo amatininkystės tradicijų.

Menininkė sukūrė rištinių kilimų ir plokštuminių gobelenų, kurdama gobelenus naudojo specialią autorinę techniką. 

Skrydis, vienas iš 20 visuomeniniam interjerui sukurtų didelio formato gobelenų, yra integrali architektūrinės erdvės dalis. „Skrydis – tai veržlumo, begalinio troškimo pasiekti tikslą – šviesą, tolį – idėja. […] Įvairaus ilgio, storio linijos sminga į gobeleno centrą, kuriame ištirpsta lyg nuo saulės spindulių“, – 9-ojo dešimtmečio pradžioje rašė menotyrininkė Laima Cieškaitė. Sąlygiškas vaizdas, ekspresyvios geometrinės formos užpildo visą sieną, dominuoja patalpoje ir tampa jos pagrindiniu akcentu. Ekspresyvi ritmika, ryškios, sodrios ir kartu žemiškos spalvos sukuria erdvės įspūdį, mediniais paneliais dekoruotą interjero erdvę papildo išraiškinga gobeleno faktūra. Gobelenas sukurtas autorine rankų technika. 

Kiti menininkės kūriniai: Saulės žiedai, I–III (1978, dab. Nacionalinis vėžio institutas), Medis (1980, Vilniaus gimdymo namai), Saulės takas (1981, Vilniaus universiteto Santaros klinikos), Kosmoso keliais (1984, Ignalinos atominės elektrinės kultūros rūmai). 

Be autoriaus. Be pavadinimo ir metų. Keramikinis akcentas

• Vincas Kisarauskas (1931–1988). Mozaika, apie 1967. Vilniaus m. klinikinės ligoninės  Vakarinio ir pietinio korpuso jungtis, centrinis įėjimas

Tapytojas, grafikas, scenografas Vincas Kisarauskas (1931–1988) Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija) baigė 1959 m. 1988 m. (po mirties) apdovanotas Valstybine premija.

V. Kisarausko, drąsiai laužiusio vizualiojo meno kanonus, kūryba dramatiška ir daugiasluoksnė, be to, neretai plėtojama žmogaus, sulaužyto totalitarinio režimo, tema yra išskirtinė lietuvių dailės kontekste.

Mozaikinė kompozicija – ryškus pastato įėjimo akcentas (apima visą įėjimo plotą). Kontrastingų spalvų dermės mozaiką stilistiškai sieja su autoriaus tapyba. Spalvoto neskaidraus mozaikinio stiklo (smaltos), marmuro, granito ir kitų akmenų gabaliukai ir plotai suformuoja įspūdingą reljefą. Kaip atsvara dominuojančioms šaltoms spalvoms, viršutinėje kompozicijos dalyje įkomponuoti raudoni kvadratai (beje, pabrėžiant dramatiškumą, taip pat neretai naudoti tapyboje). Iš arti matomi didoki akmenų gabaliukai, pažvelgus iš toliau, susijungia į vientisą abstraktų piešinį.

Tai vienintelis monumentalus menininko sukurtas darbas eksterjere; kūrinys, buvęs Vilniaus universalinės parduotuvės kavinės interjere (1974), neišliko. 

• Nežinoma(s) autorė(ius). Plono stiklo vitražas. Be metų

1 aukštas

• Arūnas Rutkus (g. 1961). Liaudies medicina, 1985. Sgrafitas. Diplominio darbo vadovas Romualdas Dalinkevičius (1950–2001) 

1 aukštas

Arūnas Rutkus Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė 1985 m. Mokėsi pas freskų kūrėją Antaną Kmieliauską (1932–2019) ir vitražistą Kazį Morkūną (1925–2014). 

Freskai skirta patalpa nedidelė, tuo metu joje veikė ligoninės muziejus. Siužetą menininkas kūrė pagal autentišką medžiagą, specialiai susirinktą Rygoje įsteigtame Paulo Stardinšio medicinos istorijos muziejuje, viename seniausių Europoje. Kūrinys pasakoja apie liaudiškus gydymo būdus ir papročius. Vaizdai komponuojami kaip mizanscenos: štai ligoniui amputuojant koją dalyvauja visa šeima, tik vaikas ir moteris nusisukę nuo drastiško vaizdo. Kitame epizode skausmo iškreiptu veidu laikantis puodą sergantysis guldomas ant lentos, jį supa susirūpinę žmonės, o iš netoliese kyšančių kipšų galvų galima įtarti, kad prie ligos bus nelabasis nagus prikišęs. Kol moteris netoliese ruošia ėdalą gyvuliams, vyras jau baigia tuštinti ąsotį, o moteris žiedu tikrina šulinyje saugomos žuvies šviežumą, šnabždasi vaikai (vienas stovi dubenyje su vandeniu, tad galima spėti, kad taip gydomas nuo peršalimo). Trečiame epizode dantis traukiamas replėmis.

Realistiškas piešinys, kurio scenas sieja vientisas rudas koloritas, pabrėžia senus, nuo dabarties nutolusius įvykius, pasakojimą sustiprina švelni šviesotamsa.

A. Rutkus sukūrė freską Pasaka Vilniaus moksleivių rūmuose ir vitražų Vidmantų tarybiniame ūkyje, o porą pastarųjų dešimtmečių daugiausia dėmesio skiria tapybai.

• Ina Budrytė. Vilniaus medikai, 1983–1984. Sgrafitas. Apie 100 kv. m 

Didžioji auditorija, 1 aukštas 

Ina Budrytė (g. 1957) 1977–1982 m. studijavo freskos ir mozaikos specialybę Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) pas dailininkę Sofiją Veiverytę (1926–2009). 

Freska Vilniaus klinikinėje ligoninėje sukurta 1984 m. sgrafito technika, t. y. skirtingų spalvų tinku dekoruojant drėgną sienų paviršių. 

Freską Vilniaus medikai sudaro trys susipinantys sluoksniai: mitinis, istorinis ir šiuolaikinis. Senovės Graikijos peizažo fone su tolumoje prabėgančio kentauro figūra (priekinės dalies dešinė pusė) vaizduojamas gydytojas, filosofas ir medikų patronas Hipokratas (460–377 m. pr. Kr.). Kita figūra (su lazda ir gyvate) – medicinos dievas Asklepijas, iš kurio save kildino Hipokratas. Žymūs Lietuvos medikai – Andrius Sniadeckis (1768–1883), prancūzų kilmės gydytojas, chirurgas, VU profesorius Žakas Briotė (Jacques Briôtet, 1746–1819), chirurgas, VU profesorius ir rektorius (1824–1832) Vaclovas Pelikanas (1790–1873) bei VU profesorius Jozefas Frankas – įamžinti kairėje freskos pusėje. Jų figūros įkomponuotos VU centrinių rūmų fone ir senovės egiptiečių deivės Izidės (medicinos ir atsinaujinimo simbolio, mitologijoje žinomos savo magine galia, prikeliančia mirusiuosius) draugijoje. Virš arkos matomas su šviesa, apreiškimu, nauja pradžia siejamas gaidžio simbolis. 

Didžiojoje dalyje menininkė įamžino žymius klinikose dirbusius medikus (iš kairės į dešinę): Algimantą Joną Marcinkevičių (2021–2014), Vytautą Joną Sirvydį (g. 1935), Checkelį Kibarskį?, Zofiją Oną Markienę (g. 1931), Mečislovą Vitkų (1923–2012), Praną Norkūną (1908–1992), Augustą Pronckų (1922–2012), Liubomirą Laucevičių (1905–1993) ir kitus (visų medikų tapatybės nėra patvirtintos). Daugelis jų freskai pozavo patys, kiti nutapyti iš nuotraukų. Į figūrinę kompoziciją meistriškai įpinami paralelinės realybės siužetai, medicininės įrangos ir kt. elementai, antikinės, senosios (VU šiaurės fasadas) ir šiuolaikinės architektūros, klinikų vidaus ir išorės elementai. Vienoje kūrinio dalyje įkomponuotas pastatas su freskos sukūrimo metais. 

• Jolanta Dovydaitytė (1952–2022). Šiuolaikinė medicina, 1977. Sgrafitas. Diplominio darbo vadovė Sofija Veiverytė 

Vidaus ligų skyrius, 5 aukštas

Jolanta Dovydaitytė – lietuvių menininkė, monumentaliojo meno kūrėja, dailės pedagogė. 1971–1977 m. mokėsi Valstybiniame dailės institute Vilniuje ir įgijo monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės dailininkės specialybę.

Menininkė suskaidė kompoziciją į mažesnius plotus, įkomponuodama atskirus siužetus ar figūras. Freskos vientisumą lemia raminama šaltų melsvų atspalvių gama, dinamiškumą kuria figūros ir papildomi elementai (stilizuota to meto medicininė įranga ir miesto vaizdai), plazdančios drapiruotės. Figūros savo dydžiu panašios į realias. Kūrinyje galima įžvelgti diplominio darbo vadovės tapytojos Sofijos Veiverytės (1926–2009) įtaką – kompozicijoje panaudojamos jos tapybai būdingos plaukiančios linijos, žmonių tipažai.

J. Dovydaitytės freskų sgrafito technika yra Šilavoto vidurinės mokyklos interjere (Klasė, 1977), Kauno vaikų darželyje Nr. 100 (1977), Kauno vandens skaidrinimo stotyje (Vandens šventė, 1978), Kauno šiluminių tinklų salėje (1979), Kauno buitinių įmonių susivienijimo aktų salėje (Ąžuolas, 1983), Kauno šiluminių tinklų valgyklos interjere (Paukštis, 1990; Irisai, 1990; Vakaras, 1990).

• Šarūnas Miškinis (g. 1963). Kompozicija su žuvėdromis, 1982. Sgrafitas. Diplominio darbo vadovas Romas Dalinkevičius, technologas Petras Ibianskas

Vidaus ligų skyrius, 5 aukštas

Iliustratorius, grafikos kūrėjas ir muzikantas Šarūnas Miškinis 1979–1988 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) freskos ir mozaikos, o nuo trečio kurso – grafikos specialybę.

Kompozicija su žuvėdromis, kaip mokomojo proceso dalis, sukurta antrame kurse. Kūrinio atsiradimą inicijavo dėstytojas Romas Dalinkevičius. Darbas buvo atrinktas kaip geriausias iš kitų studentiškų projektų. Tai vienintelė autoriaus sukurta freska.

Lakoniška kompozicija sukurta klasikine sgrafito technika, t. y. panaudoti trys sluoksniai: tamsus, vidutinio tamsumo ir baltas, kelios spalvos. Sujungiant simbolinius ir realistinius elementus, įkomponuojant žalią spalvą kuriama vilties žinia. 

Š. Miškinis iliustravo ne vieną edukacinį ir istorijos vadovėlį, Albino Plėšnio „Filosofijos įvadą“ (1996), Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ (1999), „Lopšines ir žaidimus“, Vytauto Jono Bagdanavičiaus leidinį „Kultūrinės gelmės pasakose: keturių dalių tautosakinė-teologinė studija“ (1992), pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (2006, 2007).

2 aukštas

• Dalia Šalaševičiūtė-Žebenkienė (1960–2022). Vitražas be pavadinimo, apie 1986–1987. Plonas stiklas, švinas

Vitražistė Dalia Šalaševičiūtė-Žebenkienė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė 1985 m.

Vitražas glaudžiai siejasi su vieta ir simboliškai atskleidžia motinystės ir amžinojo moteriškumo idėją. Ginekologijos, akušerijos ir naujagimių skyriai šiame pastate įkurti dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje, darbuotojų branduolį sudarė medicinos mokslus baigusios moterys. Pirmame pastato aukšte šiuo metu įsikūręs Motinystės centras. 

Šešių judančių moterų figūros, sugrupuotos po dvi, užpildo visą kompoziciją. Jos stovi ant žemės ir remiasi į dangų. Centrinėje kompozicijos dalyje – moterys su kūdikiais. Kiekviena figūra papildo kitos figūros judesį, o jų ritmika atkartoja baliustrados ritmą. Figūros suskaidomos į smulkesnius elementus, taip išryškinant drabužių lengvumą, trapius ir kartu didingus moterų siluetus. Balta drabužių spalva greičiausiai pasirinkta dėl sąsajų su pradžia, švara, bet gali būti siejama ir su gydytojos profesija. 

Baltas plonas stiklas, dominuojantis kompozicijoje, suskaido šviesą, sušvelnina patalpos kontrastus, sukuria pakilią nuotaiką. 

Menininkės kūrinių yra ir visuomeniniuose, ir privačiuose pastatuose (vaikų lopšelyje-darželyje Konarskio gatvėje). 

• Haroldas Šatūnas (g. 1967). Tapybinis pano (I–III d.), 1991. Kartonas, aliejus 

Viešumas, demokratija ir pedagoginės permainos 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekė Vilniaus dailės akademiją. Monumentalaus meno katedros absolvento Haroldo Šatūno kūrinys sukurtas svarbiu lūžių laikotarpiu, kai buvo kuriama nauja tautinės meno mokyklos koncepcija. Jame ieškoma balanso tarp abstraktaus ir figūratyvinio vaizdavimo, santykio su architektūrine aplinka. Lietuvių liaudies ornamentikos motyvai, sodrus koloritas ir kontrastingos spalvos įaudžiami į apibendrintą kūrinio audinį ir organiškai įsilieja į pastato erdvę.

Ina Budrytė (g. 1957). Rytas, diena, vakaras, naktis, 1987. Sgrafitas

2 aukštas

Ina Budrytė 1977–1982 m. studijavo freskos ir mozaikos specialybę Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) pas dailininkę Sofiją Veiverytę (1926–2009). 

Freska sukurta sgrafito technika, t. y. skirtingų spalvų tinku dekoruojant drėgną sienų paviršių. 

Freska įkomponuota buvusioje poilsio zonoje, ankštoje erdvėje, be to, dalis jos yra  kabinetuose. Po rekonstrukcijos, pakeitus patalpos paskirtį ir atsižvelgus į pastato saugos reikalavimus, kai kurie freskos fragmentai buvo uždengti. 

Freska vaizduoja gyvenimą jaukiame ir ramiame gamtos prieglobstyje. Pastoralinis pasakojimas spinduliuoja lengvumą ir laimės pojūtį, atskleidžia poilsio, ramybės ar net tingulio akimirkas: žmonės užkandžiauja, supasi sūpynėse, laisto žolę, raško uogas, uosto žiedus ar tiesiog ilsisi. Vakaro raudonyje galvą iškelia orus elnias, ryto giedroje sučiulba paukštis, dienos atokaitoje ramiai snaudžia šuo, artėjant nakčiai pasirodo baltas sfinksas katino veidu. Keturios paros fazės – rytas, diena, vakaras ir naktis – išryškinamos ne tik konkrečiam laikui būdingais veiksmais, bet ir atskiriamos stovinčiomis, sėdinčiomis arba gulinčiomis figūromis, kitais objektais, architektūriniais ir funkciniais elementais (pvz., durimis). Virš durų įkomponuotos simbolinės figūros žymi slinktį iš vienos paros dalies į kitą. Kūrinio lengvumui ir oriškumui akcentuoti kompozicijos tolumoje brėžiamas horizontas, optiškai padidinantis patalpos erdvę. Atskleisdama temą, I. Budrytė naudojo skaidrias, šiltas, ramias ir perregimas spalvas, akvareliškus, lengvai perdengiančius vienas kitą sluoksnius. 

Tai viena iš trijų menininkės visuomeniniame interjere sukurtų freskų. Kitos yra Jašiūnų vidurinėje mokykloje (1982) ir Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (1983–1984).

• Henrikas Kulšys (1944–1991). Vitražas Galileo Galilėjus. Nedatuota. Plonas stiklas, švinas, piešinys, tapyba

4 aukštas (Užsienio kalbų katedra)

Henrikas Kulšys 1962–1970 m. studijavo vitražą Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija).

H. Kulšio kūrybos pradžia sutampa su Lietuvos architektūros kaitos tendencijomis, kai vitraže imta atsisakyti lakoniškų formų, naudojamų kuriant veidrodinį vitražą ir stambių luitų techniką. Naujoji vitražistų karta (Konstantinas Eugenijus Šatūnas, Eglė Valiūtė, Algirdas Dovydėnas, Ginta Juodytė-Baginskienė) iš naujo atrado plonojo vitražo techniką, naudotą viduramžiais.

Menininko kūrybai būdingas ornamentiškumas ir santūri spalvinė gama. Ja pasižymi ir vitražas, skirtas mokslininkui astronomui Galileo Galilei. Mokslininko portretas įkomponuotas vitražo centre, ovale, ir tarsi apsupamas šviesos konusų.

H. Kulšys sukūrė vitražų visuomeniniuose pastatuose: Kauno kavinėje „Kaunas“ (1972), Šventė Vilniaus mokytojų namuose, bare „Amatininkai“ (1973, Vilnius), Raudondvario restorane „Vyrgalė“ (1975), Raseinių kultūros rūmuose (1974), farmacijos fabriko „Sanitas“ posėdžių salėje (1975, Kaunas), Vilhelmo pasaže, Klaipėdoje (sunaikintas).

• Konstantinas Eugenijus Šatūnas (g. 1939). Klasikinis vitražas, 1972. Plonas stiklas

Didysis fojė

Konstantinas Eugenijus Šatūnas 1966 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Apdovanotas Ministrų Tarybos premija (1976), Lietuvos dailininkų sąjungos Aukso ženkleliu (2018).

K.E. Šatūnas – legendinės vitražo menininkų kartos, suformavusios modernaus Lietuvos vitražo mokyklą, atstovas. Nesikartodamas ir į kiekvieną darbą pažvelgdamas naujai, menininkas plėtė vitražo sampratą.

Vitražui VGTU hole, kaip ir visiems menininko kūriniams, būdingas unikalus skambesys. Tai vienas pirmųjų abstrakčių vitražų Lietuvoje (kitas 1972 m. sukurtas Juknaičių kultūros rūmuose). Vitražas įkomponuotas nestandartinėje statinio vietoje, holo palubėje, bet, pakilus aukščiau, nuo senato posėdžių salės balkono jis atsiduria žiūrovui tiesiai prieš akis. Ryškių spalvų antropomorfinės formos kontrastuoja su griežta aplinka, lubų konstrukcija ir sodria sienų spalva. Vitražas tarsi žaidžia su erdvės proporcijomis ir spalvomis, plėsdamas suvokimą apie vitražo vietą moderniame statinyje.

Menininkas sukūrė daugiau kaip 100 teminių ir dekoratyvinių vitražų pastatų interjerui. Svarbiausi kūriniai: vitražas Darbas Žemėtvarkos instituto rūmuose (1967), Vilniaus santuokų rūmuose (1974), Palangos poilsio namuose „Auska“ (1987), Vargonai Palangos muzikos mokykloje ir kt.

• Edita Radvilavičiūtė-Utarienė (g. 1966). VGTU emblema, klasikinis vitražas, 1997. 6 kv. m

Centrinis įėjimas, fojė

• Vitražas Pažinimo medis, 2002. 21 kv. m

Vitražo kūrėja Edita Radvilavičiūtė-Utarienė 1984–1992 m. studijavo vitražo specialybę. Menininkė išbandė įvairios stilistinės raiškos būdus: vienuose naudojamos smulkios detalės, išskaidyti fragmentiški motyvai, kituose – stambios plaukiančios gamtą imituojančios formos. 

VGTU yra du menininkės vitražai: centrinių rūmų hole ir bibliotekoje. Susiliejantis ir papildantis pastato aplinką holo vitražas įkomponuotas lango dalyje. Jame panaudotas VGTU ženklas su lotynišku užrašu Sapere aude („Išdrįsk pažinti“). Bibliotekos vitražas – vienas didžiausių menininkės kūrinių. Jame plėtojami su pažinimu, knygomis ir Naujuoju Testamentu susiję motyvai.

E. Radvilavičiūtė-Utarienė sukūrė apie 45 didelius vitražus viešosiose erdvėse ir interjere. Svarbiausieji yra Policiškių bažnyčioje (1993–1994, Baltarusija), Gelmė (2003, Druskininkų viešbutyje „Violeta“), vitražas UAB „Pas Juozapą“ administracinio pastato fojė (1995, Vilnius), erdvinis kabantis vitražas Vandens spalvos (2003–2004, Druskininkų vandens gydyklos), vitražai Po šventovės skliautais (1998–1999, VU centriniai rūmai).

Juozas Adomonis (1932–2022). Kolona, 1988. Keramika, h 120

 Kavinė „Arka“, 1 aukštas

Keramikas ir dailės pedagogas Juozas Adomonis 1951–1957 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo meninės keramikos dailininko išsilavinimą. 

Menininkas apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos ir Dailės fondo premija (1967), už vadovėlį „Nuo taško iki sintezės“ pelnė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos premiją (1995), už „Keramikos meną“ – antrąją premiją, už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (abi 2004). 2002 m. apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Lietuvos dailės istorijoje J. Adomonis laikomas naujos tendencijos, lietuvių keramikos meną nuo utilitarumo nukreipusios dekoratyvumo link, pradininku. Jis – vienas pirmųjų lietuvių keramikų, kuriems XX a. 7-ajame dešimtmetyje neberūpėjo kūrinių funkcionalumas. J. Adomonio keramika perėmė skulptūros, tapybos, grafikos principus, kūriniai tapo asociatyvūs, persmelkti gyvosios gamtos motyvų. 

Kolona – vienas iš nedaugelio išlikusių dekoratyvinės keramikos darbų, skirtų interjerui. Meninis sprendimas pasižymi minimalistine traktuote. Matinė glazūra, kurią menininkas naudojo savo kūriniuose, ir intensyvi spalva išskiria objektą nedidelėje kavinės erdvėje. Kitos patalpos interjerą papildo originalių formų dekoratyviniai šviestuvai.
Žymiausi J. Adomonio keramikos kūriniai viešosiose erdvėse: Apuokai sanatorijos „Dainava“ parke Druskininkuose (1967), šviestuvai ir interjero dekoro elementai viešbutyje ir kavinėje „Neringa“ Vilniuje (1974), dekoratyvinis pano ir indai Vilniaus bistro „Mėta“ (1976), vazos Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale (1980, Klaipėdos r.), dekoratyvinių vazų komplektas Klaipėdos civilinių apeigų rūmuose, pano Antakalnio poliklinikos interjere.