Kalėdinis Vilnius

Šventiniam pasivaikščiojimui spindinčiame mieste

Kalėdos – tai per šimtmečius įvairiausiomis tradicijomis ir įvykiais apipinta šventė. Kviečiame dalį šių istorijų pažinti keliaujant sostinės senamiesčio aikštėmis ir gatvelėmis! Šiame maršrute sužinosite įdomių, netikėtų faktų apie Kalėdų istoriją ir neatsiejamus šios šventės simbolius. Kur buvo papuošta pirmoji žaliaskarė ir kaip ši tradicija pasiekė Lietuvą? Kas yra prakartėlės išradėjas? Koks šventasis laikomas Kalėdų senelio pirmtaku ir kur Vilniuje galime jį sutikti? Leiskitės į turiningą pasivaikščiojimą kūrybingai pasipuošusiame sostinės istoriniame centre.

Papildoma informacija

  • „Neakivaizdinis Vilnius“ ir „Gatvės gyvos“ šias Kalėdų istorijas taip pat kviečia atrasti naudojantis įgarsintu maršrutu. Audiogidą rasite nemokamoje „Gatvės gyvos“ mobilioje programėlėje, kurią įprastu būdu galima atsisiųsti „Google Play“ ir „App Store“.
  • Raginame keliauti laikantis karantino apribojimų – dviese ar tik su artimiausiais šeimos nariais.

Maršrutą sudarė „Gatvės gyvos“

  • Trukmė:

    APIE 1 VAL. 30 MIN.

  • Atstumas:

    APIE 3,5 KM / 4,6 TŪKST. ŽINGSNIŲ

Maršruto žemėlapis

Karaliaus Mindaugo paminklas

Karaliaus Mindaugo skulptūra  primena dar pagonišką Lietuvą. Paminklo apačioje iškaltas kalendorius, vaizduojantis, kaip pagoniškos šventės transformavosi į krikščioniškąsias. Apžiūrėję jį surasite, kad Kalėdos gretinamos su Kūčiomis, kurių senas tradicijas puoselėja tik lietuviai ir lenkai, dalis kitų gretimų valstybių gyventojų, tačiau likusiame Vakarų pasaulyje Kūčių vakarienė nėra tokia svarbi. Kalendoriuje taip pat galite pamatyti, kad prieš Kūčias būdavo minima Šviesos diena. Gruodžio viduryje lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą ir laukti trumpiausios metų dienos bei ilgiausios nakties, po kurios vėl pradeda ilgėti kasdienė saulės kelionė dangaus skliautu. Saulėgrįžos data artima Kūčioms – tai gruodžio 21 ar 22 diena.

 

 

Tad būtent Kūčios mus vis dar jungia su archajiškais senųjų žemdirbių ritualais. Ir dabar daugelis stengiamės Kūčių stalui paruošti 12 patiekalų, kurie, manoma, simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Tačiau įdomu tai, kad senovėje ant Kūčių stalo būdavo ne dvylika, o devyni patiekalai. Šio skaičiaus simbolika, atėjusi iš mėnulio kalendoriaus, dažnai randama folklore.

 

Ypač archajiška pasaulėžiūra pasireiškia Kūčių burtuose. Pavyzdžiui, po vakarienės iš po stalo traukiamas šiaudas – kuo ilgesnis, tuo geriau seksis ateinančiais metais. Nemažai būrimų susiję su vedybomis. Merginos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja, iš ten ir atkeliaus jaunikis su piršliais. Ar bus vestuvės, atskleisdavo ir malkų glėbys – jei porinis skaičius, lauk šventės.

 

Tikriausiai žinote prietarą, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai. Tačiau ar teko girdėti, kad vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei virsta vynu? Jei jums pasisektų pagauti šią stebuklingą akimirką, atsigėrę taptumėte visažiniu!

Skaityti toliau

Uždaryti

Arsenalo g. 1
2
Katedros aikštės eglutė

Eglutė visame pasaulyje – neatsiejama Kalėdų dalis. Atsirado ji visai netoli mūsų – teigiama, kad pirmą kartą pasaulyje eglė buvo papuošta 1510 metais Rygoje. Jos vieta dabar pažymėta atminimo lenta.

Tačiau galbūt nustebsite sužinoję, kad kalėdinės eglutės Lietuvoje atsirado tik prieš kiek daugiau nei 150 metų. Ši tradicija prasidėjo vokiškuose kraštuose, o pas mus XIX amžiuje atkeliavo iš carinės Rusijos miestų.

Greičiausiai papuoštos žaliaskarės pirmiausia plito per mokyklas, aplink jas sukdavosi šventės su dovanomis. Manoma, kad taip caro valdžia siekė privilioti vaikus, atitraukti juos nuo nelegalių lietuviškų daraktorinių mokyklų. Lietuviams eglutės puošimas tuo metu atrodė svetima, net priešiška tradicija.

Tačiau tarpukariu laikraščiuose vis atsirasdavo raginimų puošti eglutes sekant Vakarų šalių madomis. Po truputį mūsų krašte ši tradicija pradėjo plisti ir netrukus eglutė jau stovėdavo daugelio namuose. Miestų aikštėse žaliaskarės plačiai pradėtos puošti sovietmečiu. Tiesa, tuomet jos vadintos ne kalėdinėmis, o naujametinėmis.

Šių metų Katedros aikštės eglutė tikrai neįprasta, siurreali, tarsi išeinanti už savo ribų. Ypatingam eglės vaizdui sukurti prireikė 150 kvadratinių metrų veidrodžių, 3,5 kilometro girliandų ir net 6000 gyvų eglės šakų. Instaliacijos viduje laukia staigmena, kuri yra visiškai priešinga išorės įvaizdžiui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a.
3
Bernardinų sodas

Ar dar pamenate praėjusių metų eglutę? Ji buvo apsupta šviečiančių šachmatų figūrų, kurios šiemet pasitinka Bernardinų sodo lankytojus.

Šis parkas nuo seno buvo mėgstama švenčių vieta. Jei sugrįžtume į XX amžiaus pradžią, žiemiškame Bernardinų sode išvystume čiuožyklą, vakarais apšviestą elektriniais žibintais, išgirstume griežiant karinį orkestrą ir patys galėtume suktis šokiuose ant ledo!

Skaityti toliau

Uždaryti

B. Radvilaitės g. 8A
4
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia

Šv. Pranciškus Asyžietis – labai svarbi asmenybė Kalėdų istorijoje. Būtent šis šventasis laikomas prakartėlės sumanytoju. Apskritai galima teigti, kad jis pirmasis iškėlė idėją paminėti Jėzaus gimimą. Tai įvyko 1223 metais, šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, Italijoje. Šventasis Pranciškus tuomet vienoje oloje surengė gyvą Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą.

Prakartėlių tradicija netruko peržengti Alpes ir XVI–XVII amžių sandūroje labai greitai išplito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Tuo metu mažai tikinčiųjų gebėjo skaityti, tad toks biblinės scenos vaizdavimas padėjo žmonėms suprasti istoriją.

Panašiu laikotarpiu minimos ir pirmosios prakartėlės Lietuvoje, vienuolynų bažnyčiose. Skulptūros būdavo medinės, dažnai suaugusio žmogaus ūgio. Kartais prakartėlės atgydavo ir tapdavo bažnyčiose vaidintų spektaklių – liturginių dramų scenografija.

Tikriausiai būtent bernardinų vienuoliai buvo pirmieji liturginių dramų statytojai Vilniuje. XVII–XVIII amžiuje jie evangelinius įvykius pamaldų metu iliustruodavo efektingais vaidybiniais intarpais. Vienuoliai pasitelkdavo mechanines judančias skulptūras, įspūdingą muziką ir net pirotechniką. Tačiau vėliau vaidinimai maldos namuose uždrausti.

Šioje, kaip ir daugelyje kitų bažnyčių, tęsiama Šventojo Pranciškaus prieš 800 metų sumanyta prakartėlės tradicija. Jų įvairovė pasaulyje didžiulė, gali skirtis vaizduojami personažai. Tačiau yra trys skulptūros, be kurių prakartėlė neįmanoma. Pagalvokite, kokios jos?

Skaityti toliau

Uždaryti

Maironio g. 10
5
Naručio viešbučio kiemas

Šiame kieme galite gerai matyti Šventų Jonų bažnyčios viršų. Ši Vilniaus universiteto bažnyčia – viena seniausių Vilniuje, pradėta statyti dar 1387 metais, kai tik Lietuva buvo pakrikštyta. Rytinio bažnyčios fasado viršuje tupi du juodi, tiesa, nuo laiko gerokai papilkėję angelai. Su jais susijusi viena Vilniaus legenda.

Pasakojama, kad angelams atsibodo sėdėti vienoje vietoje. Paprašę Dievo atleisti juos nuo šios pareigos, jie gavo užduotį rasti laimingiausią ir nelaimingiausią miestietį. Laimingiausias, žinoma, turėjo būti valdovas, o štai nelaimingiausio angelai ieškojo ilgai, kol pagaliau rado gatvėje miegantį bėdžių. Kai apsidžiaugę jį pristatė Dievui, pabudęs vargeta labai pasipiktino sutrukdymu. Jis išvadino angelus neišmanėliais ir pareiškė esąs laimingiausias žmogus, nes neturįs nei turto, nei šeimos, todėl gyvenąs taip, kaip norįs, einąs savo keliu laisvas kaip vėjas. Nusiminę angelai liko rymoti ant bažnyčios stogo.

Štai tokia legenda apie šiuos neįprastos spalvos angelus. Jie turi ir dar vieną keistą bruožą – ar pastebėjote netaisyklingus angelų sparnus? Vienas turi du dešiniuosius, kitas – du kairiuosius. Tokie sparnai viduramžiais simbolizavo amžiną visatos judėjimą – mobilitas aeterna.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 24
6
Šv. Nikolajaus cerkvė

Stačiatikiai taip pat švenčia Kalėdas, tačiau vėliau nei katalikai – nustatydami švenčių datas jie vadovaujasi senuoju Julijaus kalendoriumi, kuris yra dviem savaitėmis vėlesnis nei katalikų naudojamas grigališkasis. Stačiatikių religinės ceremonijos prasideda sausio 6-osios vakarą.

Cerkvės, namai tradiciškai papuošiami senaisiais krikščioniškais simboliais: girliandomis, žuvį, avis vaizduojančiais papuošimais. Skirtingai nei katalikų tradicijoje, stačiatikiams nėra būdinga įrengti prakartėles.

Tačiau nemažai šventės akcentų sutampa. Vienas jų – geradaris, dovanas dalijantis šventasis, stačiatikių vadinamas Nikolajumi, o katalikų – Mikalojumi. Būtent prie jo vardo cerkvės jūs dabar ir esate. Šis šventasis laikomas Kalėdų Senelio pirmtaku. Tai graikų vyskupas, gyvenęs IV amžiuje. Maldos namų fasade išvysite freską, vaizduojančią šį šventąjį. Neretai jis dėvi raudoną apsiaustą – galbūt tai turėjo įtakos dabartiniam Kalėdų Senelio įvaizdžiui, įsitvirtinusiam gerokai vėliau.

Legendos pasakoja, kad šis šventasis gimė atokioje Romos imperijos provincijoje dabartinės Turkijos teritorijoje, buvo kilęs iš turtingos šeimos, tačiau visą savo turtą išdalijo vargšams. Apie jo gerus darbus dar sužinosite kitoje šio maršruto stotelėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 12
7
S. Žiūros nuotr.
Pacų rūmai

Šiuose neseniai restauruotuose rūmuose veikia prabangus viešbutis, tačiau anksčiau jie priklausė įtakingai LDK Pacų giminei.

Dabar pasninko laikomės tikrai ne kiekvienas, tačiau teigiama, kad anuomet didikai griežčiau žiūrėjo į prieššventinį susilaikymą. Įdomu, kad šeimos nariai pasninkaudavo skirtingai. Vyrai valgė žuvį, moterys daugiausia košę. Tačiau ir čia slypi prabangos detalių – pasninko košė buvo gardinama itin prabangiu prieskoniu šafranu.

Jau XIV amžiuje Lietuvoje buvo žinomi atvežtiniai prieskoniai ir kiti produktai. Minimos figos, imbieras, migdolai. Pacų kaimynų – Radvilų rūmų knygos atskleidžia, kad iš užsienio jiems veždavo austres, šampaną. Tad delikatesų tikrai netrūko!

Per Kalėdų vakarėlius pas didikus ant stalo galėjo puikuotis net apie 50 įvairių patiekalų, o pas Valdovą – ir 200. Pyragai būdavo kepami apvalūs – tai simbolizuodavo saulę, saulėgrįžą.

Apžiūrėkite rūmų pastato stogą. Pastebėsite, kad čia itin daug kaminų. Ši architektūros detalė atskleidžia, kad pastato savininkai buvo tikrai turtingi, mat galėjo sau leisti prabangą daugelyje kambarių įrengti krosnis ir jaukiai leisti šaltas žiemos dienas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
8
S. Žiūros nuotr.
Rotušės a. eglutė

Kalėdinė eglė Vilniaus rotušės aikštėje pradėta puošti ne taip ir seniai, 1998 metais, kai Katedros aikštė buvo uždaryta rekonstrukcijai, o eglutei reikėjo rasti kitą vietą. Tačiau ji čia puikiai prigijo, tad dabar kasmet Vilniuje įžiebiamos dvi eglutės.

Dabar savo namų eglutes puošiame pirktiniais žaisliukais, tačiau anksčiau daugeliui miestiečių tai buvo per brangus malonumas, tad gyventojai kalėdine namų puošyba rūpinosi patys. Iš spalvoto popieriaus būdavo karpomos snaigės, žvaigždės, girliandos, sniegą imituodavo vata. Ant eglutės seniau kabindavome ir valgomus papuošimus – saldainius, raudonus laukinius obuoliukus, kepinukus iš tešlos, riešutus.

Taip pat nuo seno kaip šventinės žaliaskarės puošmena naudojamas kankorėžis – būtent jis tapo šių metų Rotušės eglutės įkvėpimu.

Ji dekoruota atkartojant kankorėžio žvynų ritmiką ir tvarką, tai atspindi ir senamiesčio čerpinių stogų piešinius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rotušės a.
9
S. Žiūros nuotr.
Stiklių g.

Stiklių gatvėje nuo pirmo žingsnio pasitinka ypatinga kvartalo šventinė atmosfera. Beveik prie kiekvienų durų – šventinės eglutės, kurias jau tradiciškai įrengia į bendruomenę susitelkę verslininkai ir menininkai. O viršum gatvės skrajoja įvairių formų nerūdijančiojo plieno debesys – tai menininko Sauliaus Vaitiekūno instaliacija, pavadinimu „Nešantys lietų“. Būtinai pasidairykite po pasipuošusius kvartalo kiemelius!

Skaityti toliau

Uždaryti

Stiklių g.
10
Žydų berniukai, projekto „Sienos prisimena“ iliustracija.
Žydų berniukai, „Sienos prisimena“ piešinys

Sienos prisimena“ – tai projektas, skirtas istorinei atminčiai apie Vilniaus žydų bendruomenę atgaivinti. Urbanistinio meno dailininkės senas tarpukario laikotarpio nuotraukas grafičiais perkėlė ant kvartalo sienų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus senamiestyje, šiame ir gretimuose kvartaluose, gyveno gausi žydų bendruomenė. Žydai nemini Kalėdų, tačiau panašiu metu gruodžio mėnesį vyksta jų religinė šventė, kuri vadinasi Chanuka. Šventės data yra nustatoma pagal mėnulio kalendorių, tad kasmet kinta. Chanuka trunka 8 dienas. Jos akcentas – speciali devynšakė žvakidė chanukija. Kiekvieną šventės vakarą uždegama po vieną žvakę, prisimenant pasipriešinimą priespaudai ir įvykusį stebuklą.

Chanukos šventė mus grąžina į II amžiuje pr. m. e. vykusio Makabiejų sukilimo prieš Seleukidų imperiją laikus. Pasak žydų tradicijos, kai Makabiejai įžengė į pagonių išniekintą Jeruzalės Šventyklą, joje rado tik nedidelius žvakėms įžiebti skirto aliejaus likučius. Atrodė, kad aliejaus užteks vos vienai dienai, tačiau įvyko stebuklas ir jo užteko aštuonioms dienoms – tiek laiko ir švenčiama Chanuka.

Prisimenant Makabiejų narsą, žydų sporto klubams neretai duodamas pavadinimas „Makabi“.

Dar vienas įdomus Chanukos atributas – vilkelis, jidiš kalba vadinamas dreidel. Pasakojama, kad Izraelio žemėje seleukidams uždraudus studijuoti Torą studijos vyko paslapčia, apsimetant, kad jaunuoliai tiesiog žaidžia.

Kiekviena šio vilkelio pusė turi po vieną hebrajišką raidę. Tai vieno sakinio žodžių pirmosios raidės. Jei vilkelis pagamintas Lietuvoje, sakinys skambėtų „Stebuklas didis įvyko ten“. Jei Izraelyje, „Stebuklas didis įvyko….“ – koks būtų paskutinis pastarojo sakinio žodis? Pagalvokite!

Skaityti toliau

Uždaryti

11
Stiklių viešbutis

Šios apgyvendinimo įstaigos pavadinimas puikiai atspindi kvartalo istoriją – būtent čia buvo įsikūrusios amatininkų, dirbusių su stiklu, dirbtuvės. Būtinai apžiūrėkite viešbučio durų rankenas – jas puošia išskirtinės stiklapūčių skulptūrėlės.

Pirmieji kalėdiniai žaisliukai iš stiklo atsirado Vokietijoje, XIX amžiaus pirmoje pusėje. Juos pagamino stiklo dirbtuves Laušos miestelyje valdęs Hansas Greineris. Pirmieji žaisliukai buvo vaisių, riešutų formos. Stikliniai papuošimai ypač išpopuliarėjo 1848 metais Londono spaudoje pasirodžius karalienės Viktorijos eglutei. Ši buvo papuošta iš jos vyro, princo Alberto, gimtinės Vokietijos atkeliavusiais stiklo žaisliukais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gaono g. 7
12
Evangelikų Liuteronų bažnyčia

Evangelikų Liuteronų bažnyčios kieme pamatysite skulptūrą, skirtą vienam svarbiausių bažnyčios reformatorių – Martynui Liuteriui. Šis Vokietijos teologas įžiebė Reformacijos judėjimą. Jo pradžia laikomas įvykis, kai Liuteris 1517 metais prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes.

Liuteris kvietė atsisakyti šventųjų garbinimo. Tačiau kaip tuomet dėl Mikalojaus ir dovanų vaikams? Liuteronai rado išeitį. Dovanas vaikams Kalėdų išvakarėse dovanoja kūdikėlis Jėzus, o jam talkina padėjėjai, antgamtiškos būtybės.

Manoma, kad šis Reformacijos pradininkas gali būti ir Kalėdų eglutės išradėjas. Pasakojama, kad kartą prieš Kalėdas Liuteris vakare ėjo per mišką namo. Stabtelėjęs prie apšerkšnijusios eglės pro jos šakas teologas pastebėjo tamsiame danguje spindinčias žvaigždes. Šis vaizdas jį tiesiog užbūrė! Liuteris parsinešė namo mažą eglutę, ją papuošė, o ant šakų uždegtos žvakelės jam priminė žvaigždes. Iš Liuterio tradiciją prieš Kalėdas puošti eglutę perėmė jo pasekėjai ir taip ši idėja išplito.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 20
13
Šv. Mikalojaus bažnyčia

Šv. Mikalojaus bažnyčia galėtų būti vadinama Vilniaus Kalėdų senelio rezidencija! Jau anksčiau užsiminėme, kad Šv. Mikalojus laikomas Kalėdų senelio pirmtaku ir garsėjo gerais darbais. Pasakojama legenda, kad vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas kraičio negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Taip vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis šventasis tokiu pat būdu padėjo ir kitoms dviem dukterims.

Jei šalia bažnyčios suradote šventojo skulptūrą, galite matyti, kad jis vaizduojamas su trimis maišeliais. Tai tie patys trys ausinių pinigų kapšeliai, primenantys apie dovanas neturtingoms seserims.

Šventasis Mikalojus laikomas Kalėdų Senelio pirmtaku, tačiau dabartinį jo įvaizdį įtvirtino protestantų pastoriaus Clemento Clarko Moore’o poema „Apie švento Mikalojaus kelionę“. Ją autorius 1822 metais parašė savo vaikams ir iš pradžių nenorėjo leisti jos išspausdinti. Visgi išleista poema tapo labai populiari. Būtent šiame kūrinyje Kalėdų Senelis apibūdinamas kaip linksmas senukas, nuo vieno iki kito namo keliaujantis aštuonių elnių tempiamomis rogėmis ir slapčia nusileidęs pro kaminą paliekantis dovanas geriems vaikams.

Remdamasis Moore’o poema, komiksų kūrėjas Thomas Nastas 1881-aisiais pirmasis nupiešė tokį Kalėdų Senelį, kokį esame įpratę matyti – stambų, su plačia šypsena, su storu paltu ir balta barzda. Jis taip pat pirmasis Kalėdų Senelį „apgyvendino“ Šiaurės ašigalyje ir sukūrė legendą apie dovanas vaikams gaminančius elfus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mikalojaus g. 4
14

Maršruto žemėlapis

Karaliaus Mindaugo paminklas

Karaliaus Mindaugo skulptūra  primena dar pagonišką Lietuvą. Paminklo apačioje iškaltas kalendorius, vaizduojantis, kaip pagoniškos šventės transformavosi į krikščioniškąsias. Apžiūrėję jį surasite, kad Kalėdos gretinamos su Kūčiomis, kurių senas tradicijas puoselėja tik lietuviai ir lenkai, dalis kitų gretimų valstybių gyventojų, tačiau likusiame Vakarų pasaulyje Kūčių vakarienė nėra tokia svarbi. Kalendoriuje taip pat galite pamatyti, kad prieš Kūčias būdavo minima Šviesos diena. Gruodžio viduryje lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą ir laukti trumpiausios metų dienos bei ilgiausios nakties, po kurios vėl pradeda ilgėti kasdienė saulės kelionė dangaus skliautu. Saulėgrįžos data artima Kūčioms – tai gruodžio 21 ar 22 diena.

 

 

Tad būtent Kūčios mus vis dar jungia su archajiškais senųjų žemdirbių ritualais. Ir dabar daugelis stengiamės Kūčių stalui paruošti 12 patiekalų, kurie, manoma, simbolizuoja 12 sočių mėnesių. Tačiau įdomu tai, kad senovėje ant Kūčių stalo būdavo ne dvylika, o devyni patiekalai. Šio skaičiaus simbolika, atėjusi iš mėnulio kalendoriaus, dažnai randama folklore.

 

Ypač archajiška pasaulėžiūra pasireiškia Kūčių burtuose. Pavyzdžiui, po vakarienės iš po stalo traukiamas šiaudas – kuo ilgesnis, tuo geriau seksis ateinančiais metais. Nemažai būrimų susiję su vedybomis. Merginos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja, iš ten ir atkeliaus jaunikis su piršliais. Ar bus vestuvės, atskleisdavo ir malkų glėbys – jei porinis skaičius, lauk šventės.

 

Tikriausiai žinote prietarą, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai. Tačiau ar teko girdėti, kad vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei virsta vynu? Jei jums pasisektų pagauti šią stebuklingą akimirką, atsigėrę taptumėte visažiniu!

Skaityti toliau

Uždaryti

Arsenalo g. 1
Katedros aikštės eglutė

Eglutė visame pasaulyje – neatsiejama Kalėdų dalis. Atsirado ji visai netoli mūsų – teigiama, kad pirmą kartą pasaulyje eglė buvo papuošta 1510 metais Rygoje. Jos vieta dabar pažymėta atminimo lenta.

Tačiau galbūt nustebsite sužinoję, kad kalėdinės eglutės Lietuvoje atsirado tik prieš kiek daugiau nei 150 metų. Ši tradicija prasidėjo vokiškuose kraštuose, o pas mus XIX amžiuje atkeliavo iš carinės Rusijos miestų.

Greičiausiai papuoštos žaliaskarės pirmiausia plito per mokyklas, aplink jas sukdavosi šventės su dovanomis. Manoma, kad taip caro valdžia siekė privilioti vaikus, atitraukti juos nuo nelegalių lietuviškų daraktorinių mokyklų. Lietuviams eglutės puošimas tuo metu atrodė svetima, net priešiška tradicija.

Tačiau tarpukariu laikraščiuose vis atsirasdavo raginimų puošti eglutes sekant Vakarų šalių madomis. Po truputį mūsų krašte ši tradicija pradėjo plisti ir netrukus eglutė jau stovėdavo daugelio namuose. Miestų aikštėse žaliaskarės plačiai pradėtos puošti sovietmečiu. Tiesa, tuomet jos vadintos ne kalėdinėmis, o naujametinėmis.

Šių metų Katedros aikštės eglutė tikrai neįprasta, siurreali, tarsi išeinanti už savo ribų. Ypatingam eglės vaizdui sukurti prireikė 150 kvadratinių metrų veidrodžių, 3,5 kilometro girliandų ir net 6000 gyvų eglės šakų. Instaliacijos viduje laukia staigmena, kuri yra visiškai priešinga išorės įvaizdžiui.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a.
Bernardinų sodas

Ar dar pamenate praėjusių metų eglutę? Ji buvo apsupta šviečiančių šachmatų figūrų, kurios šiemet pasitinka Bernardinų sodo lankytojus.

Šis parkas nuo seno buvo mėgstama švenčių vieta. Jei sugrįžtume į XX amžiaus pradžią, žiemiškame Bernardinų sode išvystume čiuožyklą, vakarais apšviestą elektriniais žibintais, išgirstume griežiant karinį orkestrą ir patys galėtume suktis šokiuose ant ledo!

Skaityti toliau

Uždaryti

B. Radvilaitės g. 8A
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia

Šv. Pranciškus Asyžietis – labai svarbi asmenybė Kalėdų istorijoje. Būtent šis šventasis laikomas prakartėlės sumanytoju. Apskritai galima teigti, kad jis pirmasis iškėlė idėją paminėti Jėzaus gimimą. Tai įvyko 1223 metais, šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, Italijoje. Šventasis Pranciškus tuomet vienoje oloje surengė gyvą Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą.

Prakartėlių tradicija netruko peržengti Alpes ir XVI–XVII amžių sandūroje labai greitai išplito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Tuo metu mažai tikinčiųjų gebėjo skaityti, tad toks biblinės scenos vaizdavimas padėjo žmonėms suprasti istoriją.

Panašiu laikotarpiu minimos ir pirmosios prakartėlės Lietuvoje, vienuolynų bažnyčiose. Skulptūros būdavo medinės, dažnai suaugusio žmogaus ūgio. Kartais prakartėlės atgydavo ir tapdavo bažnyčiose vaidintų spektaklių – liturginių dramų scenografija.

Tikriausiai būtent bernardinų vienuoliai buvo pirmieji liturginių dramų statytojai Vilniuje. XVII–XVIII amžiuje jie evangelinius įvykius pamaldų metu iliustruodavo efektingais vaidybiniais intarpais. Vienuoliai pasitelkdavo mechanines judančias skulptūras, įspūdingą muziką ir net pirotechniką. Tačiau vėliau vaidinimai maldos namuose uždrausti.

Šioje, kaip ir daugelyje kitų bažnyčių, tęsiama Šventojo Pranciškaus prieš 800 metų sumanyta prakartėlės tradicija. Jų įvairovė pasaulyje didžiulė, gali skirtis vaizduojami personažai. Tačiau yra trys skulptūros, be kurių prakartėlė neįmanoma. Pagalvokite, kokios jos?

Skaityti toliau

Uždaryti

Maironio g. 10
Naručio viešbučio kiemas

Šiame kieme galite gerai matyti Šventų Jonų bažnyčios viršų. Ši Vilniaus universiteto bažnyčia – viena seniausių Vilniuje, pradėta statyti dar 1387 metais, kai tik Lietuva buvo pakrikštyta. Rytinio bažnyčios fasado viršuje tupi du juodi, tiesa, nuo laiko gerokai papilkėję angelai. Su jais susijusi viena Vilniaus legenda.

Pasakojama, kad angelams atsibodo sėdėti vienoje vietoje. Paprašę Dievo atleisti juos nuo šios pareigos, jie gavo užduotį rasti laimingiausią ir nelaimingiausią miestietį. Laimingiausias, žinoma, turėjo būti valdovas, o štai nelaimingiausio angelai ieškojo ilgai, kol pagaliau rado gatvėje miegantį bėdžių. Kai apsidžiaugę jį pristatė Dievui, pabudęs vargeta labai pasipiktino sutrukdymu. Jis išvadino angelus neišmanėliais ir pareiškė esąs laimingiausias žmogus, nes neturįs nei turto, nei šeimos, todėl gyvenąs taip, kaip norįs, einąs savo keliu laisvas kaip vėjas. Nusiminę angelai liko rymoti ant bažnyčios stogo.

Štai tokia legenda apie šiuos neįprastos spalvos angelus. Jie turi ir dar vieną keistą bruožą – ar pastebėjote netaisyklingus angelų sparnus? Vienas turi du dešiniuosius, kitas – du kairiuosius. Tokie sparnai viduramžiais simbolizavo amžiną visatos judėjimą – mobilitas aeterna.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 24
Šv. Nikolajaus cerkvė

Stačiatikiai taip pat švenčia Kalėdas, tačiau vėliau nei katalikai – nustatydami švenčių datas jie vadovaujasi senuoju Julijaus kalendoriumi, kuris yra dviem savaitėmis vėlesnis nei katalikų naudojamas grigališkasis. Stačiatikių religinės ceremonijos prasideda sausio 6-osios vakarą.

Cerkvės, namai tradiciškai papuošiami senaisiais krikščioniškais simboliais: girliandomis, žuvį, avis vaizduojančiais papuošimais. Skirtingai nei katalikų tradicijoje, stačiatikiams nėra būdinga įrengti prakartėles.

Tačiau nemažai šventės akcentų sutampa. Vienas jų – geradaris, dovanas dalijantis šventasis, stačiatikių vadinamas Nikolajumi, o katalikų – Mikalojumi. Būtent prie jo vardo cerkvės jūs dabar ir esate. Šis šventasis laikomas Kalėdų Senelio pirmtaku. Tai graikų vyskupas, gyvenęs IV amžiuje. Maldos namų fasade išvysite freską, vaizduojančią šį šventąjį. Neretai jis dėvi raudoną apsiaustą – galbūt tai turėjo įtakos dabartiniam Kalėdų Senelio įvaizdžiui, įsitvirtinusiam gerokai vėliau.

Legendos pasakoja, kad šis šventasis gimė atokioje Romos imperijos provincijoje dabartinės Turkijos teritorijoje, buvo kilęs iš turtingos šeimos, tačiau visą savo turtą išdalijo vargšams. Apie jo gerus darbus dar sužinosite kitoje šio maršruto stotelėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 12
Pacų rūmai

Šiuose neseniai restauruotuose rūmuose veikia prabangus viešbutis, tačiau anksčiau jie priklausė įtakingai LDK Pacų giminei.

Dabar pasninko laikomės tikrai ne kiekvienas, tačiau teigiama, kad anuomet didikai griežčiau žiūrėjo į prieššventinį susilaikymą. Įdomu, kad šeimos nariai pasninkaudavo skirtingai. Vyrai valgė žuvį, moterys daugiausia košę. Tačiau ir čia slypi prabangos detalių – pasninko košė buvo gardinama itin prabangiu prieskoniu šafranu.

Jau XIV amžiuje Lietuvoje buvo žinomi atvežtiniai prieskoniai ir kiti produktai. Minimos figos, imbieras, migdolai. Pacų kaimynų – Radvilų rūmų knygos atskleidžia, kad iš užsienio jiems veždavo austres, šampaną. Tad delikatesų tikrai netrūko!

Per Kalėdų vakarėlius pas didikus ant stalo galėjo puikuotis net apie 50 įvairių patiekalų, o pas Valdovą – ir 200. Pyragai būdavo kepami apvalūs – tai simbolizuodavo saulę, saulėgrįžą.

Apžiūrėkite rūmų pastato stogą. Pastebėsite, kad čia itin daug kaminų. Ši architektūros detalė atskleidžia, kad pastato savininkai buvo tikrai turtingi, mat galėjo sau leisti prabangą daugelyje kambarių įrengti krosnis ir jaukiai leisti šaltas žiemos dienas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
Rotušės a. eglutė
S. Žiūros nuotr.
Žiūrėti žemėlapyje

Kalėdinė eglė Vilniaus rotušės aikštėje pradėta puošti ne taip ir seniai, 1998 metais, kai Katedros aikštė buvo uždaryta rekonstrukcijai, o eglutei reikėjo rasti kitą vietą. Tačiau ji čia puikiai prigijo, tad dabar kasmet Vilniuje įžiebiamos dvi eglutės.

Dabar savo namų eglutes puošiame pirktiniais žaisliukais, tačiau anksčiau daugeliui miestiečių tai buvo per brangus malonumas, tad gyventojai kalėdine namų puošyba rūpinosi patys. Iš spalvoto popieriaus būdavo karpomos snaigės, žvaigždės, girliandos, sniegą imituodavo vata. Ant eglutės seniau kabindavome ir valgomus papuošimus – saldainius, raudonus laukinius obuoliukus, kepinukus iš tešlos, riešutus.

Taip pat nuo seno kaip šventinės žaliaskarės puošmena naudojamas kankorėžis – būtent jis tapo šių metų Rotušės eglutės įkvėpimu.

Ji dekoruota atkartojant kankorėžio žvynų ritmiką ir tvarką, tai atspindi ir senamiesčio čerpinių stogų piešinius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rotušės a.
Stiklių g.
S. Žiūros nuotr.
Žiūrėti žemėlapyje

Stiklių gatvėje nuo pirmo žingsnio pasitinka ypatinga kvartalo šventinė atmosfera. Beveik prie kiekvienų durų – šventinės eglutės, kurias jau tradiciškai įrengia į bendruomenę susitelkę verslininkai ir menininkai. O viršum gatvės skrajoja įvairių formų nerūdijančiojo plieno debesys – tai menininko Sauliaus Vaitiekūno instaliacija, pavadinimu „Nešantys lietų“. Būtinai pasidairykite po pasipuošusius kvartalo kiemelius!

Skaityti toliau

Uždaryti

Stiklių g.
Žydų berniukai, „Sienos prisimena“ piešinys
Žydų berniukai, projekto „Sienos prisimena“ iliustracija.
Žiūrėti žemėlapyje

Sienos prisimena“ – tai projektas, skirtas istorinei atminčiai apie Vilniaus žydų bendruomenę atgaivinti. Urbanistinio meno dailininkės senas tarpukario laikotarpio nuotraukas grafičiais perkėlė ant kvartalo sienų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus senamiestyje, šiame ir gretimuose kvartaluose, gyveno gausi žydų bendruomenė. Žydai nemini Kalėdų, tačiau panašiu metu gruodžio mėnesį vyksta jų religinė šventė, kuri vadinasi Chanuka. Šventės data yra nustatoma pagal mėnulio kalendorių, tad kasmet kinta. Chanuka trunka 8 dienas. Jos akcentas – speciali devynšakė žvakidė chanukija. Kiekvieną šventės vakarą uždegama po vieną žvakę, prisimenant pasipriešinimą priespaudai ir įvykusį stebuklą.

Chanukos šventė mus grąžina į II amžiuje pr. m. e. vykusio Makabiejų sukilimo prieš Seleukidų imperiją laikus. Pasak žydų tradicijos, kai Makabiejai įžengė į pagonių išniekintą Jeruzalės Šventyklą, joje rado tik nedidelius žvakėms įžiebti skirto aliejaus likučius. Atrodė, kad aliejaus užteks vos vienai dienai, tačiau įvyko stebuklas ir jo užteko aštuonioms dienoms – tiek laiko ir švenčiama Chanuka.

Prisimenant Makabiejų narsą, žydų sporto klubams neretai duodamas pavadinimas „Makabi“.

Dar vienas įdomus Chanukos atributas – vilkelis, jidiš kalba vadinamas dreidel. Pasakojama, kad Izraelio žemėje seleukidams uždraudus studijuoti Torą studijos vyko paslapčia, apsimetant, kad jaunuoliai tiesiog žaidžia.

Kiekviena šio vilkelio pusė turi po vieną hebrajišką raidę. Tai vieno sakinio žodžių pirmosios raidės. Jei vilkelis pagamintas Lietuvoje, sakinys skambėtų „Stebuklas didis įvyko ten“. Jei Izraelyje, „Stebuklas didis įvyko….“ – koks būtų paskutinis pastarojo sakinio žodis? Pagalvokite!

Skaityti toliau

Uždaryti

Stiklių viešbutis

Šios apgyvendinimo įstaigos pavadinimas puikiai atspindi kvartalo istoriją – būtent čia buvo įsikūrusios amatininkų, dirbusių su stiklu, dirbtuvės. Būtinai apžiūrėkite viešbučio durų rankenas – jas puošia išskirtinės stiklapūčių skulptūrėlės.

Pirmieji kalėdiniai žaisliukai iš stiklo atsirado Vokietijoje, XIX amžiaus pirmoje pusėje. Juos pagamino stiklo dirbtuves Laušos miestelyje valdęs Hansas Greineris. Pirmieji žaisliukai buvo vaisių, riešutų formos. Stikliniai papuošimai ypač išpopuliarėjo 1848 metais Londono spaudoje pasirodžius karalienės Viktorijos eglutei. Ši buvo papuošta iš jos vyro, princo Alberto, gimtinės Vokietijos atkeliavusiais stiklo žaisliukais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gaono g. 7
Evangelikų Liuteronų bažnyčia

Evangelikų Liuteronų bažnyčios kieme pamatysite skulptūrą, skirtą vienam svarbiausių bažnyčios reformatorių – Martynui Liuteriui. Šis Vokietijos teologas įžiebė Reformacijos judėjimą. Jo pradžia laikomas įvykis, kai Liuteris 1517 metais prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes.

Liuteris kvietė atsisakyti šventųjų garbinimo. Tačiau kaip tuomet dėl Mikalojaus ir dovanų vaikams? Liuteronai rado išeitį. Dovanas vaikams Kalėdų išvakarėse dovanoja kūdikėlis Jėzus, o jam talkina padėjėjai, antgamtiškos būtybės.

Manoma, kad šis Reformacijos pradininkas gali būti ir Kalėdų eglutės išradėjas. Pasakojama, kad kartą prieš Kalėdas Liuteris vakare ėjo per mišką namo. Stabtelėjęs prie apšerkšnijusios eglės pro jos šakas teologas pastebėjo tamsiame danguje spindinčias žvaigždes. Šis vaizdas jį tiesiog užbūrė! Liuteris parsinešė namo mažą eglutę, ją papuošė, o ant šakų uždegtos žvakelės jam priminė žvaigždes. Iš Liuterio tradiciją prieš Kalėdas puošti eglutę perėmė jo pasekėjai ir taip ši idėja išplito.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vokiečių g. 20
Šv. Mikalojaus bažnyčia

Šv. Mikalojaus bažnyčia galėtų būti vadinama Vilniaus Kalėdų senelio rezidencija! Jau anksčiau užsiminėme, kad Šv. Mikalojus laikomas Kalėdų senelio pirmtaku ir garsėjo gerais darbais. Pasakojama legenda, kad vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas kraičio negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Taip vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis šventasis tokiu pat būdu padėjo ir kitoms dviem dukterims.

Jei šalia bažnyčios suradote šventojo skulptūrą, galite matyti, kad jis vaizduojamas su trimis maišeliais. Tai tie patys trys ausinių pinigų kapšeliai, primenantys apie dovanas neturtingoms seserims.

Šventasis Mikalojus laikomas Kalėdų Senelio pirmtaku, tačiau dabartinį jo įvaizdį įtvirtino protestantų pastoriaus Clemento Clarko Moore’o poema „Apie švento Mikalojaus kelionę“. Ją autorius 1822 metais parašė savo vaikams ir iš pradžių nenorėjo leisti jos išspausdinti. Visgi išleista poema tapo labai populiari. Būtent šiame kūrinyje Kalėdų Senelis apibūdinamas kaip linksmas senukas, nuo vieno iki kito namo keliaujantis aštuonių elnių tempiamomis rogėmis ir slapčia nusileidęs pro kaminą paliekantis dovanas geriems vaikams.

Remdamasis Moore’o poema, komiksų kūrėjas Thomas Nastas 1881-aisiais pirmasis nupiešė tokį Kalėdų Senelį, kokį esame įpratę matyti – stambų, su plačia šypsena, su storu paltu ir balta barzda. Jis taip pat pirmasis Kalėdų Senelį „apgyvendino“ Šiaurės ašigalyje ir sukūrė legendą apie dovanas vaikams gaminančius elfus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Mikalojaus g. 4