Tarpukario modernizmas

XX amžius – išskirtinis ir be galo įdomus Europos ir Vilniaus krašto laikotarpis. Naujos medžiagos, tokios kaip stiklas, betonas ir plienas, tapo neatsiejama architekto kasdienybės dalimi, padedančia kurti naują ir funkcionalią architektūrą. Panašiu laikotarpiu pradėjo įsitvirtinti nauji meno stiliai – kubizmas, De Stijl, siurrealizmas, konstruktyvizmas, – turėję tiesioginės įtakos architektūros raidai. Išpopuliarėjo teiginiai „ornamentas yra nusikaltimas“ ar „forma seka funkciją“, kuriais  vadovavosi tokie modernistai kaip Ludwigas Miesas van der Rohe’ė, Le Corbusier’ė, Walteris Gropius ir kiti. Ankstyvosios modernios architektūros judėjimą sekė ir jaunieji lenkų architektai iš Varšuvos: Barbara Brukalska ir Stanisławas Brukalski, Bohdanas Lachertas, Szymonas ir Helena Syrkusai, Jerzy Sołtanas ir kiti. Vilniaus kraštui tapus Lenkijos dalimi, buvo didelis akstinas atnaujinti šį kraštą. Bendruomenė sunkiai priėmė naujas modernistines avangardines idėjas, todėl iki 4 deš. architektūroje vyravo modernizuoto neoklasicizmo ir neobaroko formos (Antakalnio vidurinė mokykla (1931), Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija, Technikos fakultetas (1926)). Pirmieji avangardinės modernistinės architektūros pavyzdžiai atsirado pradėjus steigtis valstybinėms institucijoms: Lenkijos krašto ūkio bankui, Taupomosios kasos filialui ir kt. Panaši buvo ir gyvenamųjų namų, daugiabučių architektūros situacija. Kviečiame atidžiau patyrinėti Vilniaus centre esančius pastatus ir pasigrožėti moderniomis jų formomis.