Duris galima laikyti vienu seniausių ir esminių architektūros elementų. Nedidelės angos į pirmuosius būstus būdavo pridengiamos kailiais, tik pro jas į vidų patekdavo šviesa. Durys atspindi ir kultūrinius, geografinius savitumus. Pavyzdžiui, antikos laikais duris ir miesto vartus saugojo dviveidės, abi puses vienu metu stebinčios dievybės. Žemos durys vedė į valstiečio trobą, aukštos, plačios angos – į monumentalius rūmus, bažnyčias. Lietuvių liaudies papročiuose durų slenkstis minimas visais svarbiais žmogaus gyvenimo etapais – gimimo, santuokos, mirties. Persekiojamas krikščionis tampa saugus, vos peržengęs bažnyčios durų slenkstį.
Durys turi dvi skirtingas paskirtis – tai ir anga, jungianti skirtingas erdves, ir jas izoliuojanti atitvara. Šią silpnąją dalį žmonės per amžius siekė sustiprinti simbolinėmis priemonėmis. Durų estetika kito kartu su architektūriniais stiliais. XX a. įvyko staigus raidos šuolis, tradiciškai susiklosčiusią durų reikšmę ėmė keisti technologijos ir naujos medžiagos.
Keliaudami pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis apžiūrėkite ne tik maršrute pažymėtus įėjimus ir duris, bet atkreipkite dėmesį ir į kitas duris bei vartus. Kokie jie? Aukšti ar žemi, nauji ar seni, kokia jų spalva, dekoras, rankenos. Galiausiai – ar jie aklini ar kviečiantys užeiti?
Bendrą įėjimo vaizdą rekomenduojame apžiūrėti iš didesnio atstumo ar kitos gatvės pusės, tada prieikite arčiau apžiūrėti detalių.
