Gytis Norvilas – poetas, eseistas, vertėjas. Jaunojo jotvingio, Jotvingių, Bronio Savukyno premijų laureatas.
Poezijos ir prozos knygos: „Akmen-skeltės“, „Skėrių pusryčiai“, „Vėžlys Dūmas“, „Akla valtis“, „Požemių paukščiai“ ir kt.
Dvarčionių apylinkių pušynuose esame grybavę, sėmę šaltinio vandenį ir pietavę užeigoje. Autobusas į Naująją Vilnią stabtelėdavo Keramikų stotelėje. Dabar ji – Lazerių. Natūrali slinktis, kurią fiksuoja rajone gyvenantis poetas, rašytojas Gytis Norvilas.
Objektas: „Molio karjeras, dabar virtęs ežeru, kitas traukos taškas. Iš čia savu laiku kasė molį ir kepė plytas.“
Rajono stilius: „Dvarčionys pastatyti ant molio ir iš molio. Greičiausiai ir jų siela molinė.“
Dvarčionių siela – molinė
Dvarčionys pastatyti ant molio ir iš molio. Greičiausiai ir jų siela molinė: šlapiuoju sezonu – klampi, slidi, sausuoju – kieta, rambi. Bet čia jau poezija, nors… Žinodamas Dvarčionių istoriją, rajono, kaip dabar sakytum, dinamiką, galiu patvirtinti, kad tai spalvinga vietovė, šarminga, turinti savo kvapą, spalvą.
Dabartiniai Dvarčionys – buvusi darbininkų gyvenvietė, išaugusi prie 1888 metais įsteigto plytų fabriko. Beje, iš tų plytų pastatyta ir Naujosios Vilnios bažnyčia. Tuomet plytinėje dirbo apie šimtas žmonių. 1940 metais plytinė buvo nusavinta. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metais sugriautam Vilniui reikėjo plytų, gamykla plėtėsi, buvo rekonstruota, vėl pradėjo veikti 1951-aisiais. Proletarinė gyvenvietė. Kaip pasakoja dar menantys tą laiką, buvo baisi skylė, kriminogeninė padėtis klaiki, alkoholizmas – tokia nedidelė Čikaga. Tiek to istorinio pamušalo.
Dvarčionių senbuviai čia tą molį ir minkė, plytas krovė, keramines plyteles kepė. Ir apskritai, jei kada nors archeologai kasinės šią vietovę it kokią Pompėją, vienas sluoksnis bus pilnas keraminių plytelių šukių.
Daugiau https://neakivaizdinisvilnius.lt/straipsniai/dvarcioniu-siela-moline/
