„Esu pasaulio pilietis, mano tautybė – vilnietis“, – kadaise sakė Lietuvoje gimęs Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (1911–2004).
Rašytoją su Vilniumi sieja ne tik meilę šiam miestui žyminčios poezijos eilutės, bet ir daugybė Vilniaus vietų. Kviečiame pasivaikščioti maršrutu, vedančiu per gatves, pro pastatus ir kitas vietas, susijusias su Č. Milošo gyvenimu Vilniuje 1920–1937 m. Šios rašytojui svarbios vietos minimos citatose, iš kurių ir sudarytas maršrutas.
Vilniuje Č. Milošas studijavo Stepono Batoro universitete, išleido dvi pirmąsias poezijos knygas. 1951-aisiais, paprašęs politinio prieglobsčio, pasirinko tremtinio dalią. Gyveno Prancūzijoje, JAV. Tik 1981 metais apsilankė Lenkijoje, o 1992-aisiais – jaunystės mieste Vilniuje.
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinės terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų…
Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.
Mano jaunystė daugiausia buvo vilnietiškai paryžietiška. Ir tuo pačiu, jeigu kalbėsime apie mano nuojautą tada, apie ketvirtą dešimtmetį, Vilnius man atrodė kaip laimės galimybė. Laimės galimybė, kuri dėl įvairių priežasčių liko neįgyvendinta ar mano asmeniškame gyvenime, ar viso miesto gyvenime ir istorijoje. Didelė laimės galimybė galbūt dėl tos miesto ir gamtos samplaikos…
