Vilniaus gatvės menas

Taikydamas unikalią techniką fumažą (kai naudojama ugnis ir suodžiai), autorius pavaizdavo Bernardiną Sienietį, nes, kaip pats teigė, jį sužavėjo pastato architektūra ir istorija. XV a. čia buvo įsikūręs moterų bernardinių vienuolynas. Bernardino Sieniečio pastangomis, buvo statomi vienuolynai ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Savo kūrinyje autorius interpretavo Pietro di Giovannio D’Ambrogio (1410–1449 m.) tapybos darbą, kuris laikomas bene panašiausiu į patį šventąjį. Dėl naudojamos suodžių technikos Povilo Kupčinsko bernardinas atrodo tarsi nuotraukos negatyvas, nes baltas abitas tampa juodu, o fonas, kuris paveiksle tamsus, čia yra baltas.

Šią vietą aplankę sutemus išvysite nepaprastą reginį – piešinyje beveik neįžiūrimas langelis sužimba auksu ir suteikia kūriniui daugiau paslapties bei naujos prasmės.

Ant aštuoniabriaunio pastato Tibeto skvere galima išvysti kompoziciją „Prieglobsčio link“, sukurtą Jurgos Ivanauskaitės kūrinių motyvais. Dailininkė Jurga Užkuraitytė taip įamžino vienos žymiausių ir ryškiausių Lietuvos kūrėjų atminimą ir kartu papuošė viešąją erdvę, tapusią traukos centru. Piešinyje vaizduojami Tibeto vienuoliai, apsupti kalnų, gėlių, paukščių. Atrodo, tinkamesnės vietos šiam kūriniui negalėjo būti – Jurga Ivanauskaitė aktyviai pasisakė už Tibeto išlaisvinimą, išleido ne vieną knygą apie Tibetą. Viršuje pastebėsite užrašą: Jurgai nuo Jurgos. Abi Jurgos buvo artimos draugės.

Kaip autorius prisipažįsta, šį jo darbą įkvėpė krantinėje prie Užupio meno inkubatoriaus besimėtę pianinai ir fortepijonas. Jie buvo Užupio gyventojo operatoriaus Samvelo Gandžumiano paveldėti ir atiduoti laikui bei gamtai sunaikinti. Ir iš tiesų, nors įkvėpimo šaltinio – muzikos instrumentų – krantinėje nebeliko, kraujuojantis fortepijonas tebeskamba nuo UMI sienos. Tapytojas savo darbuose siekia parodyti smurtingą dabarties realybę. Anot jo, deformuotos ir agresyvios žmogystos – tai bjaurumo, veidmainystės ir lyčių nelygybės metafora. Jei darbas trikdo ar net kelia pasišlykštėjimą – taip ir turi būti, nes, deja, šių dienų realybė sudėtinga ir brutali, nepaisant mūsų pasirinkto požiūrio į ją.

Žiūrėdami į darbą neabejotinai pagalvosime apie panašumą į Šarūno Saukos tapybą, bet tai tik sutapimas, kad indų dailininkas pasaulį mato panašiai kaip lietuvis. Beje, dailininkai buvo susitikę Vilniuje.

Garsiausias ir paslaptingiausias menininkas iš Tartu, vadinamasis estų Banksy, prasmingomis žinutėmis ir drąsiomis politinėmis temomis pelnė visos Europos žiūrovų meilę, o kartais ir neapykantą.

2018 m. Estijos nepriklausomybės proga Edwardas surengė turą „The (R)estart Reality“ po 11 Europos sostinių (Briuselį, Romą, Berlyną, Helsinkį, Kopenhagą, Paryžių, Londoną, Vilnių, Rygą, Vieną, Budapeštą) ir papuošė šių miestų sienas žmonių atvaizdais. Projekto metu programėlėmis buvo galima „atgaivinti“ žmonių figūras – jos judėjo ir pasakojo savo ir šalies šimtametę istoriją.

Vilniuje puikuojasi trys šio menininko sukurti personažai: duonos kepėjas Ennas, moteris-suktukas Maali ir akmenų karalius Lembit. Ir nors programėlės galiojimo laikas baigėsi, mes vis tiek galime pasidžiaugti šiais puikiais darbais ir pabandyti patys sugalvoti jų gyvenimo istorijas.

Atidesni žiūrovai tarp pavaizduotų žmonių pastebės dar vieną personažą – ežį. Akivaizdu, kad jis nėra miško gyventojas, tai kas jis? Ežys prie kompiuterio – tai savotiškas autoriaus alter ego, labai dažnai naudojamas vietoj parašo. Pats dailininkas šelmiškai jį vadina „hakeriu“ ir tikruoju savo darbų autoriumi. Tad jei keliaudami po Europą pamatysite daugiau ežių, žinokite, kad čia pasidarbavo šmaikštusis Edwardas von Longusas.

Tatuiruočių meistras Martynas Šnioka neabejotinai pasižymi savitu braižu: ryškiomis spalvomis, griežtomis linijomis, svarbiausia – daugumoje savo darbų jis sugretina žmogų ir gyvūną.

Žmogus ir gyvūnas, šiuo konkrečiu atveju moteris ir lapė, nėra supriešinami – jie tos pačios prigimties, tų pačių šaknų, tarsi gaivališkos stichijos susijungia ir įkūnija gamtos jėgą. Autorius yra sakęs, kad ir žmonės, ir gyvūnai yra gamtos vaikai, todėl savo darbais kviečia mylėti ir tausoti gamtą.

Gatvės menininkė ir vokalo mokytoja Mary Ann Loo iš Singapūro keliauja po pasaulį su 100 svajonių medžių projektu. Ji nori skirtingose pasaulio šalyse ir miestuose nupiešti tik tai vietai būdingą svajonių medį. Įsižiūrėję į darbą galite atpažinti Užupį su jo simboliais: Vilnia, undinėlė, Užupio konstitucijų siena, UMI su keistais gyventojais pingvinais. Kodėl pingvinai? Atsakymas greičiausiai slypi Mary Ann Loo slapyvardyje – Penguingirl.

Pasaulyje garsus menininkas iš Kipro (jo darbai eksponuoti net ir Paryžiaus Pompidu centre) sakė, kad, jei sugalvotų apsigyventi Lietuvoje, ta vieta būtų Užupis, nes čia kitokie žmonės – šiltesni, draugiškesni, panašesni į graikus. Gal todėl savo darbe ir pavaizdavo vieną iš Užupio gyventojų, pas kurią apsistoja su šeima atvykęs į Lietuvą. Kad vietiniai taip lengvai neatpažintų pavaizduotosios, matyti tik dalis veido.

Paparazzi darbų galima pamatyti ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei nedideliame Lietuvos kaime Mikėnuose, kur gyvena autoriaus žmonos močiutė. Ar žinojote, kad Graikijoje taip pat yra Mikėnai?

Gatvės meno projektas „Sienos prisimena“ pradėtas norint į senamiesčio gatves grąžinti Vilniaus žydų kvartalo atmintį. Per dvejus metus projektas išaugo – sulaukė kvietimų naujais kūriniais papuošti Merkinę, Salantus ir Uteną.

Projekto autorė norėjo parodyti nematomą miesto pusę ir pavaizduoti kitą laiką, kai gatvėse kunkuliavo žydų kvartalo gyvenimas su savo spalvomis ir kvapais. Vaizduojami paprasti, niekuo nenusipelnę žmonės, jų vardai nežinomi. Ant sienų jie nužengė iš senų fotografijų. Trafaretinės neofreskos technika pasirinkta neatsitiktinai – norėta šiuolaikiškai papasakoti apie praeitį ir nenutolti nuo nespalvotų atvaizdų nuotraukose. Šiuose darbuose praeitis vaizduojama be pompastikos ir sentimentalumo. Piešiniai tarsi praeiviai, jei susidomėsite – stabtelėsite ir pabendrausite, apmąstysite praeitį ir Vilniaus žydų likimą, jei ne – tiesiog praeisite ir gal sustosite kitą sykį.

Vienas sudėtingiausių projekto kūrinių – „Susitikimas“, atkeliavęs iš dviejų fotografijų. Pagrindinė herojė perteikia aibę autorei kilusių jausmų kuriant šį kūrinį. Norisi tikėti, kad jų kils ir daugeliui praeivių. Penki toliau sekantys kūriniai yra projekto „Sienos prisimena“ dalis.

Autorė, ieškodama savo darbams tinkamų sienų, iškart apsistojo ties šiuo nenaudojamu pastatu, ją sužavėjo tiek pastato istorija, glaudžiai susijusi su Vilniaus žydų kultūra, tiek vieta – puikus matomumas gausiai lankomoje vietoje. „Išminčius“ įkvėptas mąslaus barzdoto žydo nuotraukos, galbūt darytos Didžiosios sinagogos prieigose. Jau po pirmų eskizų buvo aišku, kad kūrinys ir ši siena puikiai tinka vienas kitam.

Šis darbas atskleidžia ypatingą miesto istoriją. Su viešbučio savininku buvo derinti keli galimi variantai. Jokių abejonių neliko parodžius nuotrauką iš dabartinio viešbučio prieigose šurmuliavusios turgavietės. Ji buvo daryta lygiai toje pat vietoje, kur įgyvendintas kūrinys. Tiesiog neįtikėtina, kaip tiksliai prikelta žydiškojo Vilniaus praeitis!

Iš šūsnies nuotraukų renkantis siužetus šis buvo vienas iš tų, dėl kurių nekilo abejonių. Šiam darbui autorė norėjo rasti intymesnę aplinką, todėl apsidžiaugė galimybe savo idėją įgyvendinti siauroje M. Antokolskio gatvelėje, kur žmonės su kūriniu gali pajusti fizinį artumą.

Tai vienas mieliausių autorės kūrinių. Finansavimas buvo gautas tik penkiems kūriniams, bet liko dar vienas eskizas, kurį labai norėjosi įgyvendinti. Gatvės menui neabejingi vilniečiai paaukojo sumą, reikalingą kūriniui įgyvendinti.

Kūrinys „Prekeivis“ atgijo ten, kur prekiaujama – ant „Cigarų namų“ sienos. Jis atidengtas Žydų kultūros dieną, kurios metu vilniečiai buvo pakviesti apžiūrėti projekto kūrinius.

Dailininkės ir „Lėlės“ teatro scenografės Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės 3 m aukščio ir 20 m ilgio kompozicija vaizduoja į teatrą keliaujančius žiūrovus. Kartu su jais eina ir spektaklių personažai, pasakų herojai, marionetės.

Ar atkreipėte dėmesį į punktyrais pažymėtus siluetus? Jie skirti praeiviams, o gal ir jums, jei norite prisijungti prie skubančiųjų į spektaklį. O išėję iš teatro meno pakylėti žiūrovai gali įsitikinti, kiek paaugo kūnu ir siela, – tam dailininkė sukūrė unikalų ūgio matuoklį.

Vilniaus 700-ųjų metinių bei Izraelio ir Lietuvos diplomatinių santykių 30-mečio proga sostinė gavo nuostabią dovaną – jaunatvišką ir įkvepiantį darbą, kviečiantį ne tik svajoti, bet ir veikti. Lvive gimusi, dabar Izraelyje gyvenanti Zoe Sever pasakoja, kad pavadinimo autorius – vizionierius ir sionizmo tėvas Theodoras Herzlis. Menininkę įkvėpusi frazė buvo aktuali ir materializavosi kuriant Izraelio valstybę – kai neįmanoma svajonė virto realybe. Tačiau Zoe Sever tiki, kad šis teiginys nepavaldus laikui, jis ypač svarbus dabar, kai milijonai žmonių svajoja apie taiką Ukrainoje, jų ryžtas ir aktyvi veikla neabejotinai dar sykį patvirtins Herzlio tiesą.

Pietų saule ir karščiu žaižaruojančios ryškios freskos spalvos šildo vilniečius, kviečia sekti paskui svajonių aitvarą ir ryžtis net patiems beprotiškiausiems darbams, nes šimtmečius skaičiuojančiame mieste visada gyveno, gyvena ir gyvens jaunatviškos ir maištingos asmenybės.

Italų dailininkas savo darbuose visuomet vaizduoja miesto scenas – nespalvoti piešiniai paryškinti vos keliomis kitomis spalvomis. 2015 m. pakviestas į Vilniaus gatvės meno festivalį  jis pasirinko sieną su langais – tai jam buvo naujas iššūkis, nes anksčiau tapydavo tik ant lygių tarsi drobė sienų. Į bendrą piešinį meistriškai įkomponuoti langai tapo organiška kūrinio dalimi – inkiliukų sienomis, o pro langus žvelgiantys žmonės – „paukščiais“.

Po paslaptingu slapyvardžiu slepiasi broliai dvyniai iš Brazilijos. Jų darbų yra visame pasaulyje, dažniausiai jie piešia įsivaizduojamus keistokus geltonodžius žmogeliukus. Kartais jie lyginami netgi su Hieronymus Boschu. Beje, broliai turi lietuviško kraujo – jų senelis iš mamos pusės buvo lietuvis, ir jis pavaizduotas delne. O ar radote įsiamžinusius dvynius? Pažvelkite į geltonodžio vyro marškinių kišenę ir pamatysite kyšančias dvi figūras.

16 m pločio ir 20 m aukščio piešinys vaizduoja vieną geriausiai pasaulyje atpažįstamų veidų – Albertą Einšteiną. Tačiau čia mokslininko įvaizdis kiek neįprastas, labai jaunatviškas. Toks įvaizdis pasirinktas neatsitiktinai, nes darbas sukurtas pagal bendrą  „Erasmus+“ ir „Open  Gallery“ projektą, todėl autorius norėjo pabrėžti ryšį su mokslu. Einšteino jaunatviškumas tarsi teigia, kad mokytis, keliauti, atrasti ir patirti niekada nevėlu. Sunku įsivaizduoti geresnį pavyzdį, galintį įkvėpti drąsiems, pasaulį keičiantiems poelgiams. Akyliau patyrinėję freską galime rasti ir bene garsiausią mokslininko atradimą, išreikštą formule E=mc, kurią prisimename iš fizikos pamokų mokykloje. Fizikos gerbėjai ras ir kitų užuominų į šį mokslą, o keliaujantieji į stotį ar iš jos pasijus Einšteino su kuprine bendrakeleiviais. Tad neskubėkite, stabtelkite ir patyrinėkite šį daugiasluoksnį darbą, pasisemkite įkvėpimo!

Menininkų duetas iš Lenkijos siekė atskleisti prarastą ryšį tarp gamtos ir žmogaus. Netikėtas darbo pavadinimas nėra klaida, sukeisti dviejų pavadinimo žodžių skiemenys prašosi būti pataisomi, norisi skaityti ne „Corest Fity“, o „Forest City“. Autoriai jau pačiu pavadinimu atkreipia mūsų dėmesį į sukeistus prioritetus ir įspėja, kad tokiu tempu naikindami gamtą patys būsime priversti ją imituoti miestuose ir užimti nykstančių gyvūnų vietas.

Pažintį su Vilniaus gatvės menu pratęskite unikalioje galerijoje po atviru dangumi. 2017 m. buvusios gamyklos „Elfa“ erdvėse įsikūrusi galerija „Open Gallery“ bene vienintelė Vilniuje eksponuoja gatvės meną. Pirmieji šeši kūriniai joje atsirado per 2017 m. festivalį „Vilnius street art“. Nuostabi idėja atverti industrinę erdvę menininkams sulaukė didelio dėmesio ir palaikymo, kiekvienais metais įdomių darbų vis daugėja. Šiuo metu lankantis galerijoje galima pamatyti jau daugiau kaip 50 gatvės meno kūrinių, stulbinančių ne tik vaizdais ir idėjomis, bet ir autorių geografija.

Lankytojų patogumui prie darbų galima rasti informacijos apie jų autorius ir pačius kūrinius.